Kai nesupranti,
Ką širdis tavoji jaučia matydama sniegą,
Sutelk visą save į pirmą pasažo eilutę,
kur groju.
Tik taip netikėtai gali
keliauti saugiąja punktyrinio garso puse,
nesusižeist į stiklinę blizgučių bedugnę.
Atleisk, jei trukdau tau
spoksot į skyles pastato sienoj po karo, bet
aš prašau, pasistenk,
pajusk, kaip kvepia vanile
Tavo pieštukų dėžutė tuščia,
bus lengviau susikaupt ir išgirsti,
kaip ant viršūnių nutupia snaigių detalės.
Sutelk visą save į tą velniškai žavią eilutę,
Bus lengviau pamilti...