Vasaros dovanos
Kalba, šnarasi daržovės,
Kai į rūsį jas sukrovė.
Morka erzina kopūstą:
— Koks tu didelis ir pūstas.
Tam nuslydo nuo liežuvio:
— Ilgakojė štai nugriuvo!
Susikrimtęs gorčius kmynų,
Kaip sutaikyt nebežino.
Laiku žengė šeimininkė:
— Man visi mieli. Nurimkit!
Bręs kopūstai su morkytėm
Kvapniais kmynais pabarstyti.
Kai šiaurys duris klebena,
Klausant švilpiantį raganių;
Pagarbiausios stalo vietos —
Dovanoms dienų saulėtų.