Kelionė

Naktis nusimeta beplyštančią sermėgą.
Kankina dieną ryto žiovulys.
Pūškuoja pypkes kaminai.
Beržinis dūmas šnervėmis nubėga,
Atrodo pats suktinę tėvo užrūkai.
Lange, kaip kelrodė žvaigždė keleiviui,
Rytinei maldai dega žiburys.
Sukosėja sušalę durų vyriai,
Trumpam sustingsta garo debesis.
Naktinis sniegas žingsniuose sugirgžda,
Lėtai palinksta šulinio svirtis,
Sugrubusiais mediniais pirštais
Įkritusį mėnulį nori nuskandint.
Akimirka, ir vėl į langą snaigių spiečius,
Nespėjęs skaudžiai atsimušt,
Vėžes iš praeities užkloja.
Ir lyg per baltą paukščių taką
Judi link savo ateities.
juodvarnis