Jau kelias dienas nesugebu nieko vertingo parašyti, rodosi, manyje visiška tuštuma, tarytum būčiau išgraibstytas seifas; bėginėju iš kertės į kertę savo viduje ir bandau subalansuoti sielos ekonomiką. Tokiomis dienomis prisimenu savo pačius geriausius draugus – tuos, kurie, kaip sakoma, visada yra ten. Paprastai užtenka tik žinojimo, kad jie yra. Kai kurie tokiais atvejais piktinasi: ach, ir vėl prisiminė tik nelaimėje! Ne, mano draugai taip nesako. Jie kaip auksinis žiedas su mėlyna akute, kuris gulėdavo mažajame komodos stalčiuke – niekada nemačiau jo dėvimo, bet visada žinojau, kad jis mamai pats brangiausias. Tokio tiesiog netiktų dėvėti. Tik kartkartėmis atidarai stalčiuką, palieti pirštų galiukais žibančią akelę – ir jau geriau.
     Draugas teiraujasi, kaip man sekasi. Tai klausimas, neturintis nei amžiaus, nei nei erdvės, nei metų laiko. Jis visada tas pats. Kaip ir mano atsakymas: nieko, o tu? Tada seka atsakymas, kuriam nesugalvosi jokių pakaitalų ar alternatyvų: truputį gyvas. Ir aš tik truputį gyva, – tariu ir jau žinau, ką išgirsiu toliau: ką gi, pasakokis! Va, čia būtent tas, kurį laikau mažame stalčiuke. Jis visada ten. Bent jau tada, kai tą stalčiuką atidarau.
     Yra dar dvi draugės.
     Viena pasipasakojo, jog nusprendė įsteigti savo firmą. „Kuo užsiimsi?“ – domiuosi. Dar pati nežino. Labai nedrąsiai išmykiu savo nusistebėjimą – juk gali būti, kad tik nenugirdau ar kažko nesupratau. Ne, ji patikina mane, kad tiesiog vis dar neapsisprendžia. „Kol kas pati nežinau, ko noriu“, – atvirauja. Nieko sau, kaip galima nežinoti, ko nori? Aš tai tikrai žinau! Draugė staiga įsižeidusi ima purkštauti, esą ir ji puikiai žinanti: „Juk dirbsiu SAU! – kartoja. – Tai ir yra visa esmė! Supranti?“
     Ne, kad ir kaip noriu, nesuprantu – man atrodo, kad aš visą gyvenimą dirbu tik sau. Bet draugė nepasiduodama įrodinėja, kad aš nieko neišmanau. Ach taip, ne verslininkė aš. Ne ekonomistė, ne buhalterė, ne vadybininkė – tas tiesa. Ir vis tik nesuprantu, kodėl reikia tos firmos. Argi negerai tiesiog dirbti ir gauti atlyginimą? Tada nei biudžeto, nei balanso skaičiuoti nereikia – visada eini į pliusą, nes į apyvartą leidi tik savo sugebėjimus bei pastangas ir už tai gauni algą. Jokių nuostolių, jokių bankrotų. Bet kalbėdama su drauge imu tikėti, kad aš tikrai kažko neišmanau. Ji įrodinėja, kad sava įmonė yra svarbiausia – taip, privati firma yra visa esmė, nepaisant, kuo žadi užsiimti ir ko nori. Ach, aš gerai žinau, ko noriu. Ir noriu ganėtinai daug, tik ne savo firmos.
     Tiesa, vieną firmą ir aš turiu – dvasinio pelno organizaciją. Ten esu atsakinga už eksportą, investicijas ir balansą. Reikia prisipažinti, kad svyravimai kartais nežmoniški. Būna, priartėju prie bankroto. Tada vaikštau skaudančia galva, pajuodusiom akim, per savaitę numetu kelis kilogramus. Bet paprastai šie periodai trumpi. Manau, remdamasi šios savo įmonės patirtimi, galėčiau drąsiai kurti bet kokią firmą ir tikėtis sėkmės, nes taip jau man būna gyvenime. Štai, šios savaitės pradžioje užsitikrinau visų metų pelną – net keli klientai padarė milijoninius pavedimus, kurie su kaupu padengė poros mėnesių nuostolius. Tokiomis dienomis tiesiog kyla noras įkurti UAB’ą – rodosi, aplink vien savo pinigines išskleidę investitoriai: „tu man tiek dvasinės naudos duodi“; „sielos penas svarbus“; „patyriau didžiulį malonumą“...
     Bet kaip gi aš galiu imti pinigus už dvasios prekę? Ne, UAB’o vis tik neįkūriau. Firma turbūt greitai vėl ims artėti prie bankroto – juk nesu tokia sumani, kad būtent šiuo metu sumąstyčiau užbaigti biudžetinius metus. Revizorius jau greitai balados savo plaktuku į duris: „tu kažką ir vėl čia...“
     Teks eiti pas savo draugus, saugiai paslėptus stalčiuke: jie nei perka, nei investuoja, jie tiesiog yra. Kaip pradinis kapitalas.