Tas dostojevskiškas Antrininkas (griežtas, gyvačiokas) man sako, nekalbėk apie daiktus. Nes daiktai tave demaskuos, daiktai parodys, kokia be jų esi tuščia, toks grynas lingvistinis ir egzistencinis nulis. Daiktai parodys, kokia niekinga pasaulio duočių vartotoja esi – apsikasi būtimi sau, kad tik pridengtum būties savaime tuštumą. O aš vis tiek užsispyrusi kamantinėju daiktus apie save, o pati tyliu apie daiktus ir atvirkščiai (nes ... apie ką negalima...apie tai reikia... ir atvirkščiai).  Va, matot – matot, kodėl reikia kalbėti apie daiktus? Juos iškalbėti ir sukalbėti? Nes vos tik nutolstu nuo to iš d raidės, imu piktžodžiauti pseudointelektualumu, pseudoegzistencializmu, kažkokiu ten pastišu. Antrininkas ir vėl nepamelavo –  be daiktų – nieko neturiu. Net ir aš – paklypęs pasauliškas daiktas. Bet ar aš save turiu? O kas mane turi – pasaulis? Išeina, kad ir daiktų neturiu. Turiu tik tuštumą. Ne, kažkaip ir tuštumos neišeina turėti... Baigiant šią indukcinės introspekcijos parodiją, sakau, kad esu tik paradoksas – daiktiška tuštuma. Taip, ir vis tiek daiktiška, taip užsispyrusiai daiktiška, kad tik tai, rodos, mane sutveria kaip substanciją. Esmo perspektyvą. Na, bent jau ne nulinės semantinės kategorijos Niekį.

Pavyzdingai pavydžiu visiems tikintiems ir nelabai sąmonės skaidrintojams, vipasanos medituotojams, kurie išvalo vartojimo pertekusią savastį ir panyra į bedaiktį transcendencijos almėjimą. O aš vartoju pasaulį, nes pasaulis vartoja ir kas mirksnį ėda mane. Lygių galimybių ontologija. Ne, iš tiesų, iš tiesų, aš tik noriu, kad kažkas mane paliudytų. Kažkaip suokalbiškai teliūskuoja vanduo (at)pažįstamoje stiklinėje po patys žinot ko, kai vakar nesimiega, kai niekas nesirašo... Poetiškiausiai vidutinybės esmas skleidžiasi po savo medžiu, ties savo langu skrebenenat naktį jau nebeveiksniu pieštuku. Ir jeigu aš suabejosiu, ar vis dar esu, ar po to pusšimčio metų vienatvės sudžiūvęs kūnelis neatsidus pajuokai po padidinamuoju literatūriškos visatos gaubtu? O jeigu tuo metu imsiu ir vėl nemokėsiu mąstyti – pabudimui mane ištrauks tik nugelsvėjusi medija, kuria gaudysiu praėjusių pradžių laiką, ir toks visai ne trivialus tada bus nostalgijos stingulys. Ir  žinot – juk net Kitą patiriu per daiktus, ir tik daiktiškai jis man pasireiškia. Ir tas patyrimas toks neįmanomai žmogiškai graudus, kad gaudydami praėjusio sezono daiktus, mes su Kitais suartėjame taip nepadoriai, kad to būtiško drovumo apnikti kuo greičiau skubame atgal į daiktišką kiautą. Nes paslaptis buvo perskaityta per daiktišką ženklą – dva(sn)elė gyvena kūne ir tik jame.

O visa ši nenuoširdi, patetiška ir demonstratyvi prakalba, kaip jūs patys nutuokiat, buvo sukurta tik tam, kad aš prisipažinčiau, kam labiausiai man reikalingi šiaip sau, savaime, ne sau, svetimi, nepadorūs ir visokiausių kitų rūšių daiktai. Ir galvoju, kad jums visai gali nepatikti, tai ką dabar pasakysiu, bet tiesiog dar labai bijau mirti, o daiktuose, jų nesibaigiančiose paieškose, banaliuose pokalbiuose apie juos, kartais labai gera pasislėpti nuo mirties. Nuo savos – geriausiai. Kad ir kaip man pačiai keista, net tos nebūties regalijos (raudos, baltai aptaisyti vainikai ir juodos drapanos) išėjimo akte Aš tik nutolina nuo asmeninio mirtingumo prievolės. Įdaiktinta mirtis – patikima distancija. Niekada nežinai, kuriam palankesni nenuskaitomi tverties dėsniai – daiktui sau ar savaime. Vis tik Aš – efemeriškesnė būtis. Daiktų šešėlyje patogu pasislėpti nuo sunkiai pakeliamo trapumo, kai niekuo negali pasitikėti, net savimi. O kas, jei nuo nuolatinio „vienatvės-motinos“ išpažinimo, išseks serotonino atsargos, ir pats nugalabysi visų Antrininkų Kūnsieles?

Kai įsigalvoju apie tą siaubingą ribos jausmą, kuris užvaldo kiek ilgiau nei dešimt sekundžių į-mąsčius Begalybę, Amžinybę, Kosmosą, Dievą, man labai gera sugrįžus įsikuisti į susiaurėjusią iki kambario erdvę, apčiuopiamas laiko pikiruotes, vedžioti pirštu po lengvai atpažįstamą, jau neginčijamai suapvalėjusią erdvę. Ir įdaiktinti iš Rilkės paskolinta polemiška šiam vapėjimui ištara, Šiapusybę pasaldinančia, o anapusybės gal ir nepasiekiančia malda: „Kaip įstabiai, jei mokėtų, galėtų prabilt mylintieji nakčiai padvelkus. Mat mus juk, regisi, viskas slepia. Štai medžiai yra, namai, kuriuos mes gyvenam, tveria ir tveria. Tik mes lyg skersvėjis traukiam vis prošal ir prošal. Ir visa aplinkui rūpinas mus nutylėti – kaip gėdą galbūt iš dalies, bet sykiu iš dalies ir kaip neapsakomą viltį“.