Tądien saulė nutvieskė visus laukus, kuriuos juosė miškai, tiek, kiek tik akys užmatė. Seni apkerpėję namų stogai taipogi tviskėjo padengti rytmečio rasos. Kaime buvo tylu, ramu. Ko gero prie tokios fono nuotaikos prisitaikęs buvo ir Marius.
Susikišęs rankas į kišenes, kažką lyg mąstydamas lėtai pėdino drėgnu žvyrkelio pakraščiu, nusietu margais rudeniniais lapais. Žiūrėjo kažkur į tolį ir atrodė negirdi jo šaukiamo vardo.
-Mariau! – dar kartą kažkas suspiegė. Atsisukęs pamatė Emiliją. Mažą, liesą, šviesios odos ir saulės spalvos plaukų gal dvylikos metų mergaitę. Mariui sustojus ji pribėgo arčiau jo ir uždususi išsišiepė.
-Kodėl vienas taip anksti išėjai iš namų? Visur tavęs ieškojau. Teta sakė, jog norėjai pasivaikščioti, bet kaip gi čia taip? Norėjai mane palikti vieną? – nežymiai susiraukė ji. Saulė puikiai išryškino strazdanas ant rausvų skruostų ir nosies, o žalios akytės kone spindėjo.
-Tu dar miegojai, nenorėjau žadinti, štai ir viskas. – gan abejingai numykė Marius.

Daugiau nieko nesakydami jie nusuko namų link. Emilija striksėdama aplink jį kažką vis pasakojo, tačiau vaikino mintys buvo kažkur kitur.

Jiems grįžus pirmoji šypsnį jų pusėn metė teta.
-Na Mariau, visgi mažosios pusseserės atakos išvengt nepavyko?
-Ką padarysi... O šiaip maža ji man pusseserė, net gimine neskaitau.
-Skaitai ar ne, nesvarbu. Yra kaip yra. – dar kartą nusišypsojusi paskendo kažkur už pirmųjų šalnų pakąstų serbentų krūmų.

Marius - gan aukštas, smulkoko sudėjimo beveik septyniolikos metų paauglys, nors atrodė gerokai vyresnis. Daug kam skaudus jo gyvenimas atrodė: mama mirė kai sūnus buvo vos dešimties, su tėvu didelio noro bendrauti neturėjo, nors nei gėrė nei dar kitaip degradavęs buvo. Tiesiog vienatvė berniokui mielesnė. Su broliu ir dviem sesėm taipogi įstabių giminystės ryšių nepalaikė. Per šventes kur pas gimines susibėgdavo ir štai tuo užsibaigdavo.  
Nuo pat mamos mirties gyveno mieste su mamos brolio šeima ir čia – į gimtinę retai kada užsukdavo. Ne jo čia namai, o tetos bei senelių, bet visada būdavo šilta sugrįžti. Tiesa, jo tikrieji namai ir jo tėtis gyveno visai gretimame kaime. Tad ir tame, ir gretimajame, retas, kuris jo nepažinojo. Banditas buvo iš didžiosios raidės, o ir draugų turėjo nemažai. Visada su šypsena, visada spindinčiom akim, padaužišku žvilgsniu ieškančio ką čia iškrėtus. O dabar viskas pasikeitė. Gan neseniai, gal prieš metus. Su gilia nostalgija Marius atsimena savo išdaigas, savo draugus, tuos raudonus vasaros vakarus vaikų būryje. Dabar jau pats surimtėjęs kažkoks. Sutikęs senus draugus šaltai kažką pašnekėdavo ir taip kelius greit išskirdavo.
Į kaimą čia žinoma grįžo ne šiaip sau. Už poros dienų turėjo būti senelio gimtadienis – penkiasdešimtas jubiliejus. Tik tokios progos ir priversdavo jį grįžti. Dabar jau trečią dieną leidžia pas senelius. Jis, seneliai, teta ir Emilija, kuri taipogi čia nuolat slampinėja. Kas jau kas, bet ji vaikinui nervus tampyt mokėjo. Įkyri mergytė buvo. Nors Marių per savo neilgą gyvenimą ko gero gal antrą kartą regėjo. Kaip ir buvo minėta retai susitikdavo, todėl ir tarp jų nei kokių šiltų giminiškų ryšių, nei draugysčių nebuvo, juolab kad skyrė juokingas metų skirtumas.

Tą patį vakarą ištrūkęs iš Emilijos akiračio, Marius nerangiu žingsniu patraukė kaimo gilumos link. Ta vieta jau vėlei kitą pavadinimą turėjo. Penkti namai – ir naujas kaimelio pavadinimas. Tačiau Mariui tose apylinkėse kaimai egzistavo tik du – tas kuriame senelių namai ir antrasis, kur tėvo namai. Panašiai ir vietiniams buvo, retai kuris smulkindavosi.
Pasiekęs krepšinio aikštelę atsisėdo ant netoliese esančio lauko stalo, o kojas padėjo ant suoliuko. Pasirėmęs ranka stebėjo aikštelėje su kamuoliu lakstančius vaikus, bandančius savo metimais bent paliesti krepšinio lanką. Netrukus iš už aukštos medinės tvoros išniro pažįstamas veidas.
-Arnai! – šūktelėjo jis. –Mama liepė grįžt namo. – tada jo žvilgsnis užstrigo ties Marium. Per kelias sekundes atsidūręs prie jo, abu išsišiepė ir Mariui kone stryktelėjus nuo stalo, apsikabinę tapšnojo vienas kitam per nugarą.
-Kodėl nesakiai, kad grįžti? Po velnių, nemaniau kada tave čia beišvysti... Kiek metų? Jau turbūt kokie trys, kaip visus mus apleidai? – džiaugsmingai postringavo senas ir ko gero svarbią vietą kadaise užėmęs Mariaus draugas.
-Mantai, neperlenk, jei gerai pamenu tai būtų kokie metai. – šyptelėjo. –Juk dar pernai iš obuolių laidėm į Kaminskienės garažo langus...
-Tebūnie metai. Vis tiek neturi teisės pamiršti savo draugų ir savo pareigų. Dabar įsidėjo plastikinius, teks imtis akmenų.
Abu nusijuokė. Marius iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir pavaišinęs draugą kartu prisėdo ant to paties stalo.
-O jei rimtai, kas tau ten mieste nutiko, kad taip pasikeitei?
-Nesvarbu... Rytoj senelio gimtadienis, jei ne jis, nebūčiau grįžęs. Po jo ir vėl išvažiuosiu.
-Kaip tai? Nepasiliksi?
-Nee... Juk neseniai prasidėjo mokslo metai, negaliu visko mesti.
-Bet gali atsikelti gyventi čia, pas tėvą. Jis tikrai tave priimtų.
-Nenoriu. Mažas malonumas ten pas jį gyvent. Pamokslai, moralai, juk supranti. Gerai man ir Klaipėdoj.
-Galėjai bent vasarai grįžti. – išpūtęs dūmus sumurmėjo Mantas.
-Taip išėjo. – šaltai atkirto Marius.
-Sakyk išties, kas nutiko?
-Agnė neleido.
-Ta tavo mergina?
-Buvusi.
-Tuomet viskas aišku. Viskas dėl panos. Mariau, čia jų pilna. O draugų dėl jų iškeist negalima.
-Supranti, ji buvo ne šiaip mergina. Žinau, jauni mes. Vos atsikėlęs į Klaipėdą su ja susipažinau o jau nuo penkiolikos pradėjau draugauti. Vasarą išsiskyrėm. Žodžiu – skaudžiai išsiskyrėm. Ties čia ir buvo tas didysis mano gyvenimo lūžis.
Mantas tik atsiduso ir baigęs cigaretę ją sutrynė stalan. Po kelių minučių tylos iš už nugaros abu išgirdo šūksnį, kuris privertė Mariui sudrebėti iki pat blakstienų galiukų.
-Mariau! Ką tu darai? Mariau! – tai buvo Emilija. Mantas tik klausiamai pažvelgė į išbalusį draugo veidą, o po to į mergaitę.
-Emilija, kas tau leido išeit iš namų vienai? – lyg tarp kitko sumikčiojo Marius ir numetė cigaretę.
-Tu rūkai... – susiraukė. –Fuu..
-Klausyk, tik nesakyk seneliams. Ir  tetai. Čia bus mudviejų paslaptis, gerai? – neramiai pyškino jis.
-Hmm... Kas man už tai?
-Emilija, juk tu mano pusseserė.
-Na ir kas, pats sakei – menka aš tau giminė, o ir šiaip tave tik antrą kartą matau. Išvis nuobodus tu, nei ką nuveiksi, nei nieko...
-Nagi, liaukis, Emile.
-Gerai, sutariam taip, kol tu manęs nesunervinsi, tol tavo paslaptis saugi. Seneliui reikia tavo pagalbos, jis liepė grįžt, eime! – nusišypsojo ji ir iš lėto mažais žingsniai ėjo namų pusėn.
-Reiškias neilgai... – atsiduso Marius.
-Atrodo šiek tiek įkliuvai. – nusijuokė Mantas. –Čia rimtai tavo pusseserė?
-Tiesą pasakius tai net nežinau ar tikra, ilga čia istorija, ne visi šeimoje ištikimi vienas kitam kiek girdėjau buvo, žodžiu. Užknisanti labiau nei bet kas kitas būnant čia.
-Suprantama, ne pati geriausia situacija. Žiūrėk, tai dar prieš tau išvykstant susitiksim?
-Pasistengsiu.
Atsisveikinęs su draugu Marius prisivijo Emiliją ir nei vienas nei kitas netardami nei žodžio, spartesniu žingsniu patraukė namo.

***

Senelio gimtadienis Mariui tapo kančia. Nuobodybių nuobodybė. Aplink keliolika zujančių vaikų, nei vienio vyresnio kaip dešimties metų. Oficialiąją dalį pasėdėjęs su visais prie stalo išėjo laukan. Vakaras buvo gan šiltas, turint omeny, kad jau rugsėjo vidurys. Nebuvo net vėjo, oras rudeniškai drėgnas.
Į jį bestovintį ant laiptų išbėgdama laukan atsitrenkė Emilija. Susiraukęs pažvelgė į ją, atrodo, pasimetusią dėl to, kas ką tik atsitiko.
-Ko čia stypsai vienas?
-Matai, jog nėra ką veikt.
-Esi nuobodus, dėl to ir neturi ką veikt.
Marius tik dar labiau susiraukė ir atsitraukęs nuo jos, pro kairį šoną įsmuko vidun.

Kitą dieną, nuo pat ankstaus ryto vaikinas jau krovėsi daiktus, ruošdamasis išvykti. Visi aplinkiniai dar gyveno vakarykščio vakaro nuotaikomis. Marius taip pat – toks pat niūrus ir nerandantis tame šurmulyje sau vietos.
Jį tempiantį kuprinę į dėdės mašiną, užkabino tetos žvilgsnis.
-Išvyksi šiandien? – liūdnai sušnairavo ji.
-Taip. Reikia į mokyklą, jau ir taip praleidau daug pamokų. – apsimesdamas, jog mokykla bent kažkiek jam rūpi įmetė kuprinę mašinos bagažinėn ir atsigręžė į tetą.
-Tik dar kokiai valandėlei eisiu kaiman, noriu susitikti su Mantu, turėtum jį atsiminti, kadaise buvom kone geriausi draugai.
-Mantas... Gal ir pamenu. Eik, gal bent kiek prasiblaškysi, net aklas galėtų pamatyti, jog buvimas čia tau kančia. – nusišypsojo ji ir nuėjo prie kitų svečių.

Atėjęs į krepšinio aikštelę jau iš tolo matė ant suoliuko sėdintį ir į dangų pučiantį cigarečių dūmus Mantą. Šalia jo dar pora vaikinų, ir atrodo keletas merginų.
-Sveiki. – garsokai sušuko Marius ir priėjęs prie jų padavę Mantui , bei kitiems dviem vaikinams ranką. Pasirodo tai buvo dar du jo praeities draugai, tik matyt ne tokie svarbūs, jog iš pirmo žvilgsnio juo atmintų.
-Rūkysi? – atkišęs cigarečių pakelį išsišiepė Mantas.
-Kad nesinori. Kažkaip iš po vakar šiurpulys per nugarą nueina apie cigaretes pagalvojus.
-Čia Sandra ir Vaida. – mostelėjo Mariui pristatydamas merginas. –Merginos, čia Marius.
Susipažinus, Mantas atlaisvino vietą ant suoliuko šalia savęs ir priėmė draugą. Vos po kelių minučių jų pokalbio, juoko ir šiaip visokių blevyzgų Marius iškart susimojo kokie Manto tikslai atsivedus tas dvi paneles. Deja, kaip bebūtų, Mariaus širdis vis dar buvo pas Agnę. Ir į tas dvi priešais stovinčias ir atrodo juo susidomėjusias merginas nekreipė nė menkiausio dėmesio. Draugo pastangos iš pradžių sukėlė šiokį tokį pyktį, bet vėliau juoką. Tai pamatęs Mantas pakraipė galvą.
-Gal pažaidžiam krepšinį? Vaida su Sandra taipogi šiek tiek moka, taigi būsim kaip tik trys ant trijų. – pasiūlė jis.
-Galim. – pritarė kiti du ir Mariui neliko kito pasirinkimo kaip taipogi pritarti.
Visiems atsistojus ir nuėjus prie krepšinio tik Mantas su Marium atsiliko.
-Nepyk, ne kokia čia mintis su tom merginom išėjo.
-Nieko,  gerai, kad padėt nori, bet ačiū, nereikia. Ir šiaip, iš kur tas dvi ištraukei? Kiek pamenu čia ir gražesnių būta.
Abu nusijuokė ir po kelių akimirkų pradėjo žaidimą.

Grįžus, jau visi svečiai buvo išsiskirstę. Namiškiai dar sėdėjo prie stalo, o Emilija trynėsi aplink visiems ką nors pasakodama ar šiaip ko nors paklausdama.

-Na, dabar ko gero susitiksim tik dar po kokių dešimties metų. – su liūdna ironija į jį pažvelgė seneliai.
-Žiūrėsim.

Atsisveikinęs, šį kartą su kažkokiu liūdesiu paliko kaimą. Važiuodamas per langą stebeilijosi į praskriejančius vaizdus: draugų namai, parduotuvė, kadaise buvusi pradinė mokykla, krepšinio aikštelė. Atrodo visas geriausias laikas ką tik praskriejo pro akis ir sustojo kažkur širdį. Sustojo ir pasiliko ten, kur jo akys neužmatytų. Juk kai akys nemato – širdis neskauda.