Žalia dėžė ant stalo. Daugiau nieko. Niekas nežino, kas ją atnešė ar kam ji skirta. O kartais į dėžę atsitrenkia švelnaus vėjo gūsis. Tada žmonės miršta, paskelbiamas visuotinis gedulas ir liejamos ašaros. Miestai dažniausiai paskelbia nuolaidą visoms pramogoms ir nuliūdę žmonės metę darbus eina linksmintis. Tai trunka savaitę, kartais užsitęsia iki mėnesio. Visos šios pramogos nepaguodžia žmonių, nepadaro laimingesniais, jie tiesiog pamiršta apie vėją ir gūsius. Kai kurie žmonės leidžiasi į dėžės paieškas. Šie keliautojai dažnai būna filosofai ar psichologai, jie dedasi radę dėžę ant stalo, pasokoja apie jos žalią spalvą ir stalo aukštį kitiems, tačiau tai yra melas. Jie apsimeta, kad paieškos nebuvo bevaisės. Niekas nėra radęs šios dėžės, nors visi žino, kur ji yra. Kiekvieną dieną žmonės savęs klausia, kas yra dėžėje, nors visi žino, kas joje. O kartais dėžė atsidaro. O kas po to?