Povo spaudos konferencijoje dalyvavo visi. Susirinko nuo mažiausio iki didžiausio, nuo protingiausių iki kvailiausių... Pats povas pasirodė truputį pavėlavęs, priėjo prie mikrofono ir nei atsiprašęs, nei pasisveikinęs, tarė:
- Atsibodo man būti pačiu gražiausiu, — tuomet pakėlė akis į visus susirinkusius ir gaudydamas žvilgsnius pratęsė:
- Aš noriu skraidyti ir džiaugtis, plasnoti ir draugą vėją jaust. Tiesiog noriu jausti, kad gyvas esu! Jau galite ploti, vis vien nenusilenksiu…
Iš minios vienas, stovėjęs beveik priešais povą, kad suriks:
- Kad nėr už ką ploti!
Povas tik nusišypsojo, išsitraukė kažkokį raštelį ir padėjęs ant grindų nusilenkė prieš visus. Įsivyravo visiška tyla. Jis apsisuko ir išėjo, niekas nesistengė povo sulaikyti. Tik praėjus kažkiek laiko tas pats vienas, kuris suriko, priėjo prie raštelio, paėmė jį ir pradėjo garsiai skaityti:

Pažaiskime žaidimėlį tokį vieną:
Žodžių žaismu imkim ir pavadinkim.  
Dalyviais paprastus žmones pasirinkime.
Jausmus jų tariamus ar tikrus
Taškais apibrėžkim ir nesuklysime,
Vėliau tiesiog skalėmis įprasminkim, ir tiek.
Kiekvienam po vaidmenį skirkime
Ir pagal tai nuspręsim:
Kas nevykėlis, kas doras, kas protingas
Ar tiesiog išvis kam nors reikalingas.
Suteikime laisvę apgaulingą —  
Parodykime tikslą, bet atimkime laiką...

Paimkim pikčiausių spalvų ir pripieškime gražiausių piešinių,
Atėmę vaizduotę ir svajones nuostabias,
Atimsime ir norą mąstyti.
Prikabinkime virvučių įvairiausių,
Tempkim tai šen, tai ten,
Nesvarbu, ar jie to nori, ar ne,
Vis vien juk jau nebesupranta...
Sugalvokime dar kokią nors baimę neišvengiamą,
Kad nesugalvotų sukti, kur nereikia,
Imkim ir mirtim ją pavadinkim.
Gal norėtumėte pažaisti?
Ar jau žaidžiate...