Varno pasakos 6

Varnas ilgai stebeilijo į mergaitės akis. Didelės ir pilkos, šios atspindėjo už lango besisupančius kaštonus, juodus kamuolinius debesis ir penketą alkanų varnėnų. Ilgos blakstienos švelniai, lyg bijodamos pabaidyti, kas sekundę užklodavo pasaulį, pamažu įmingantį, įsisupantį į bekraštę pilkumą, bet kaipmat vėl jį atverdavo, kaskart kiek blyškesnį, vis švelniau priliesdamos, vis giliau migdydamos.

— Nebesapnuoju, — giliai atsidususi mergaitė liūdnai pažvelgė į varną kairiąja akimi, kurioje kadaise nekantriai virpėdavo jos siela. — Nebesapnuoju moters, mokėjusios kalbėtis su jūrų kiaulytėmis, kreivų palėpių ir juodų kalvų, nebeateina jūra, nebeužkloja smėlis, — jos žodžiai tiško ant rudų grindų, nekantriai šokčiodami varpė kambarį, kiaurai graužė grindis, murzino langus, galiausiai susirietė į pilką kamuoliuką ir įsispraudė mergaitės kaklo duobutėn.

Plunksnomis perbėgęs mergaitės blakstienomis lyg klavišais varnas, nuleidęs ilgas kojas nuo palangės, lėtai išsitiesė. Nieko nesakė, nepriėjo. Tik švelniai virpino orą baltais muzikanto pirštais ir stebėjo, kaip kairėje mergaitės akyje, toje pačioje, kurioje kadaise nekantriai virpėdavo jos siela, renkasi tyla.
Kliedesėlis