– Iš Zabeliutės viską sužinojau. Tokia nelaimė tave buvo ištikusi... Kodėl man, mama, nepranešei? – tik parvažiavęs Jaras paklausė motinos.
– Nenorėjau gąsdinti. Juk vis tiek niekuo nebūtum galėjęs man padėt.
– Gal ir taip, bet būtų išleidę kelioms dienoms tave aplankyt. Namie tokia bėda, o aš nieko nežinau.
– Jeigu ne Zabeliutė, tai tikrai būtų išleidę, bet jau laidotuvėms, – liūdnai pajuokavo motina. – Žinai gi, kaip mes gyvename vienkiemyje. Vasarą dar dar, o per žiemą nepamatysi gyvo žmogaus. Nežinia kada būtų radę sušąlusią. Ir gyvuliai nešerti, karvė nemelžta, vištos nelesintos... Stengiuosi negalvot, bet kai tik prisimenu, tai taip ir nukrato drebulys. Apie tai daugiau nebešnekėkim. Verčiau papasakok, kaip vyko kelionė. Kaip ten pas juos namuose? Kaip atrodo tėvas, pamotė?  – suskubo nukreipti kalbą kita linkme motina.
– Tėvo nemačiau, jis serga, o pamotė tai tikrai verta grieko. Nepasakysi, kad moteriškė. Jauna, graži pana ir tiek.
– Užtai ir duoda jai valią tėvas. Tik negerai daro, kad leidžia skriausti savo dukterį. Kaip jam negaila našlaitės?
– Pasakojo ir man Zabeliutė, – prisiminė Jaras, – blogai, kai savo namuose neturi namų. Dirbi samdinės darbą ir už tai negauni nė cento, o jeigu nori ką nors nusipirkti, klausk pamotės, ką ji pasakys. Tėvas į tokius dalykus nesikiša, o pamotė neduoda pinigų nei drabužiui, nei apavui. Aš ją puikiai suprantu. Juk norisi jaunai mergaitei šiek tiek pasipuošti, kad sekmadieniais į bažnyčią ar į kokį jaunimo susibūrimą nueiti. Aš bernas ir tai norisi kuo nors gražiau apsirengti, einant į gegužinę ar kur kitur, kur yra mergaičių. Iš visko matosi, kad ten viską valdo stragi pamotė.
– Žinoma, kad Zabeliutei geriau išeina pas ūkininkus tarnauti, – pritarė ir motina, – namuose tuos pačius darbus dirbi už dyką, o čia dar šiokią tokią algelę užsidirbi, turi litą, kitą savo reikmėms. Ir kodėl ta pamotė taip jos nekenčia? Mergaitė tokia gera, darbšti, tvarkinga. Metus išgyvenom kartu, gerai prisižiūrėjau, kas per žmogus.
– Gal pamotė pavydi jos jaunumo ir gražumo? Kaip toje pasakoje „veidrodėli, veidrodėli, ar aš už visas gražiausia“ – linksmai nusijuokė Jaras, – o gaila. Perniek eina tokia mergaitė.
– Kaip ir visų našlaičių dalia. Kaip tenka girdėt, pamotės svetimų vaikų nemyli. Tik gerai, kad mergaitė jau nebe mažutė, pati gali savimi pasirūpinti. O kaip tiems vaikeliams, kuriems tenka augti prie pamotės? Na, o ar toli reikėjo važiuot?
– Bus kokie penkiolika kilometrų, o gal ir daugiau. O apie sodybą tai ką aš galiu pasakyt... Namas didelis, atrodo nesenas, apmuštas lentelėmis, langai nemaži, o daugiau tai viskas sniegu užpustyta. Ką ten pamatysi?
– Kaip gerai, kad tu jau namuose. Vis galvojau, kad kas nors neatsitiktų, kad nesušaltumėt. Kelias tolimas, nežinomas. Pergyvenau, kad tik laimingai suvažinėtum, – po vėlyvos vakarienės, nukrausčiusi stalą, vėl prisėdo prie sūnaus motina. – Kaip ten bebuvę, bet ten jų reikalai, o mums reikia žiūrėti savo gyvenimo. Per žiemą, žinoma, norėsi pailsėt, o vasarą? Tur būt su Petru vėl kalsit?
– Žinoma. Kai ateina vasara, tai kalvėje darbų mums dviems per akis. Susitiksim, pasišnekėsim, pasitarsim. O dabar tik ilsėtis ir kaupti jėgas vasaros sezonui, – juokėsi linksmas Jaras.
– Žadėjai tuoj po kariuomenės ženytis, – atsargiai priminė motina, – ar dar tebegalvoji?
– Tikrai galvojau, bet dabar nebežinau, – surimtėjo jis, – labai jau krito į akį ta tavo Zabeliutė, – nusijuokė, – bet su ženatve dar palauksiu. Labai norėčiau dar su ja susitikti, ją pamatyti. Iš pirmo pamatymo ji man tokia miela, kažkokia artima pasirodė, visai kaip savas žmogus. Važiuodami mes taip nuo dūšios pasišnekėjome, lyg būtume seni draugai. Kaip nesakyk, bet dabar aš apie Zbeliutę daug daugiau galvoju nei apie Zitą.
– Jeigu galvojai ženytis, tai turbūt apie tai ir su Zita kalbėjai? Ji dabar laukia, gal net vestuvėms ruošiasi... O tu apie kitą galvoji. Ar taip gerai?
– Dabar ir laikas rinktis, kol esu kavalierius. Kai apsiženysiu, bus jau po visam. Jaučiu, kad Zabeliutė man arčiau širdies, o kaip bus toliau, pamatysim. Trūks, plyš, turiu su ja susitikti.
– Bet kaip tu ją pasieksi tokioje tolybėje? Tai ne miestelin nulėkti.
– Kai tik sulauksui pavasario, pradžiūs keliai, nuspausiu dviračiu. Nenuvažiavęs į vienkiemį, kaip kitaip sužinosiu, kur ji. Ji pati kvietė atvažiuot. Taip susitarėm.
– Tavo Zitos aš nepažįstu, o prie Zabeliutės aš jau pripratau. Tikrai, kaip sava... Kaip būtų puiku turėt tokią marčią...