Išeini?
Išeini? Aš tyliu, tartum būčiau jau mirusi —
Nepamoju ir kaktą nelaiminu bučiniu,
Išskalauju svajas it berūgstantį sirupą
Ir į atskirą rožinį suveriu rūpesčius.
Ar ne panieka baigėsi mudviejų apeigos?
Ne gaisrais? Ne kivirčais? Ne veidrodžiais dužusiais?
O dabar švęstą vandenį krapyk nekrapijęs —
Neišgausi rasojimą lemiančio kuždesio.
Išeini? Neviltingo buvimo sukuprintas,
Tako purvą skausminga šliūže pažymėdamas.
Aš tyliu. Nesakau, kad gali nesiskubinti,
Kad kentėjime mano pakaktų tau vietos.
Jau žinau, kad tuščiau gali būti už tuštumą,
Iš dangaus vienas kitą kai sviedžiam į pragarus.
Išeini? Mano veidas nei linksmas, nei rūškanas.
Abejingas. Negyvas — be lydinčios ašaros.
Nebegaišk. Nebelauk paskutinio atodūsio,
Nežiūrėk lyg pamatęs klaidingą rodyklę —
Laimė laukia kažkur už devintojo posūkio.
Argi eitum, jei jos manyje būtų likę?