Prieš kelias dienas susilaukiau komentaro: „Oi, kaip tu sublogusi, mieloji! Sveikinu!“ Tik pamanyk, mane pasveikino todėl, kad sublogau – paradoksai?! Ne ne, puikiai išmanau lietuvių kalbą ir žinau šio žodžio reikšmę. Ir vis dėlto – be galo keista. Suprantu, kad šis žodis imtas vartoti senovėje, dar tais laikais, kai suplonėjimas buvo ženklas, jog žmogui nesiseka. Dabar lyg ir viskas apsivertė, tačiau žodis tebevartojamas. Tiesa, net ir šiais laikais negalime būti visiškai tikri, jog sublogimas tikrai geras ženklas. Juk gali būti, kad žmogus plonėja dėl ligos ar dėl kitų nesėkmių – būna visko. Pati tai žinau, nes man penki kilogramai kaip vanduo nuo žąsies nuvarvėjo per vieną savaitę, kai išgyvenau sunkią krizę. Taigi, tuokart tikrąja šio žodžio prasme sublogau.
     Žinoma, neslėpsiu – kai krizei pasibaigus atsistojau priešais veidrodį, likau daugiau patenkinta nei nepatenkinta. Nors paakiai buvo paburkę, o galva plyšo iš skausmo, savo išvaizda džiaugiausi. Ar tai ženklas, kad grožį vertinu labiau nei sveikatą ir dvasinę ramybę? O kaip gi kitaip – juk esu mūsų visuomenės dalis. Na, nemeluokime sau – nužvelgusios liekną draugės figūrą paprastai nesvarstome, ar jos sveikata gera, ne, visų pirma pagalvojame, kokia ji daili.
     Taigi, ir aš, grįžusi namo po draugės pagyrimo, stabtelėjau priešais veidrodį. Ir pamaniau, kad tikrai visai neblogai atrodau. Tada išsinėriau iš kelnių ir dar kartą pasistaipiau priešais veidrodį, tačiau dabar jau nebebuvau tokia patenkinta. „Pažiūrėk, kaip baisiai atrodo mano kojos po to, kai suplonėjau. Dalis riebalų dingo, bet liko baisūs gumbai“, – pasiguodžiau, atsukusi šlaunis savo mieliausiajam. „Nieko, po poros mėnesių dings ir šitie“, – paguodė. Na, prieš ateidama pas vyrą tikėjausi ko kito, bet jis juk dar nesuprato, kad kartais žmonai galima pameluoti...
     Nieko, gal tikrai pavyks dar daugiau sublogti? Ir tada jau net be kelnių atrodysiu visai neblogai – vyro, draugių ir mano pačios džiaugsmui.
     Ne, tas maniškas „bloginimasis“ mūsų visuomenėje vis nedingsta man iš galvos. Suprantu to priežastis, ir vis dėlto – ar protingai elgiamės taip aukštai iškeldami būtent šią vertybę? Ar tai apskritai vertybė? Jei vertybė, kodėl neišrandam kito žodžio, kodėl vis tebesakome „sublogti“, o ne „pagerėti“? Įdomumo dėlei – norvegų kalboje „sublogti“ reiškia susirgti, blogai jaustis. O gal tikrai ta liekninimosi manija yra ne kas kita, kaip liga? Visuomenės liga. Ir mūsų asmeninė liga.
     Neslėpsiu, tikrai nemėgstu apsileidėlių, kurie, kaip viena draugė pasakė, „nebetelpa pro vartus“, ir žaviuosi draugais, kurie vieną dieną suvokę, kad situacija kritiška, ne galutinai pasiduoda, o priešingai – išėję į sodą iškasa didžiulę duobę, kurioje palaidoja Coca Colą bei traškučius, o tada apsimauna sportinius batus ir pasiryžta bėgioti. Apie tokius jokiu būdu negalėčiau pasakyti „sublogo“. Ne, jie tik tampa sveikesni ir gražesni.  Kita vertus, mano draugų tarpe yra daugybė storulių, kurie spinduliuoja nuo teigiamos energijos, ir visai nenorėčiau, kad jie imtų blogti. Labiausiai vis dėlto nemėgstu merginų, kurios laviruoja ant ribos lyg ant peilio ašmenų: šiandien jos džiūgauja, kad svarstyklės rodė kilogramu mažiau, o rytoj jau verkšlena, kad priaugo puskilogramį. Tokios, prieš eidamos į svečius, badauja visą savaitę, o valgydamos bandelę skundžiasi, kad nuo to priaugs tris šimtus gramų. Iki šiol nesupratau, kaip galima priaugti tris šimtus gramų nuo maisto porcijos, kuri sveria perpus mažiau... Manau, kad šios merginos blogsta būtent nuo tokių minčių.
     Viliuosi, man niekada neteks blogti dėka tokio mąstymo, norėčiau, kad neblogčiau ir nuo ligų bei krizių. O jei ateity vis dėlto prarasiu dar kelis kilogramus, tikiuosi, niekas nebesakys, jog sublogau. Noriu plonėti, gražėti, stiprėti, sveikėti, tik ne blogti.