dar pabūk
dar neišeik
lyg skambėtume švelnioje
brutalioje popso
melodijoje

bet tu visada išeini
ir palieki mane vieną
prieš užmiegant mes išplaukiame
skirtingomis valtimis
į savo namus

tu turi išeiti
o aš turiu likti viena
kiekvienas iš mūsų turi po nuosavą bangą
ir nuosavą vėjo gūsį
mes gyvename ant to paties ežero kranto
skirtingų pusių

naktį ilgai ilgesingai žiūrime
į šviesą kito namų
languose ir svajojame apie karštos
garuojančios arbatos puodelį,
kurį laiko apglėbę kito
rankos,
mums kas,
mums kad tik į kito rankas
paspoksoti

rytais mes plaukiame į svečius,
nesvarbu mums lietus ir audra
susitinkame ežero vidury
ir prasilenkiame –
svečiai visada svetimi

visą tą laiką laukiam žiemos,
sukaustančio ežerą ledo,
einam vienas pas kitą, einam ir einam
lyg du laikrodukai, amžinai rodantys
tą patį einantį laiką,
susitinkame ežero vidury ir įlūžtam,
žiemą mes nuomojam bendrą
nuosavą eketę

bet ir ten – vienas kitam
neturime laiko, progų nėra pabendrauti,
aš – lūpas prieš veidrodį dažausi
tu ežero dugne meistrauji