Tobula
I
Adelė žinojo, ką turi daryti. Vienaip ar kitaip, Tomuko verksmas ją blaškė. Tas garsas jos neerzino, atvirkščiai, Adelė mylėjo savo vaiką ir suprato, kad jo ilgėsis. Tačiau sprendimas buvo priimtas.
Lapkričio palytėtais, ne itin grabiais pirštų judesiais Adelė išlaisvino mažylį iš apkloto. Pabučiavo kiekvieną jo pirštelį, pataisė iš po kepuraitės styrančius plaukelius.
Kitaip pasielgti ji negalėjo.
Tai buvo pirmasis jos vaikas.
II
- Mama, juk tu žinai, kad iš manęs niekad nebus pianistės. Man kartais atrodo, kad tu nuo pat pradžių tai žinojai. Kad tik vedama kažkokio mistinio tikėjimo leidai ir toliau lankyti pianino pamokas. Bet aš neturiu talento, neturiu.
- Ize, visuotinis pripažinimas nėra viskas. Netgi atvirkščiai. Aš tikiu tavimi. O talentą tu tikrai turi.
- Tu per daug iš manęs tikiesi. Ir tai mane slegia. Kartais norėtųsi vien tik tavo meilės, be tų visų išvedžiojimų...
- Nekalbėk taip, nežeisk manęs, Ize.
Akimirką Izabelė motinoje įžvelgė begalinį skausmą, sumišusį su pykčiu. Tai gąsdino. Tai buvo nauja.
- Mama, juk žinai, kad tave myliu.
III
Adelė atsibudo palatoje. Skausmas dar niekur nebuvo dingęs. Bet jis buvo pakenčiamesnis už pirmąjį. Tąkart ji manė, jog neišgyvens. Bet gimė didelis ir sveikas berniukas. Šįkart ir vėl buvo berniukas.
Pro duris įžengė seselė, nešina mažuoju Gabrieliumi. Adelę užplūdo meilė ir šiluma, o kartu ir neišvengiamybės jausmas.
Prabėgus trims svaitėms, ji ir vėl žinojo, ką turi daryti.
Pamaitinusi Gabriuką paskutinį kartą, dar pasekė jam pasaką, o jam užmigus, išsiruošė į miestą.
Tai buvo antrasis Adelės vaikas.
IV
- Ize, tai buvo tavo mėgstamiausia pasaka vaikystėje.
- Mama, neprimink man to...
- Tai dabar tau juokinga. O tada negalėdavai užmigti, kol jos nepasekdavau.
- Negaliu skųstis. O tu kada norėjai daugiau vaikų? Būčiau laiminga turėdama brolių ar seserų. O ir tu esi labai gera mama. Vaikai tau tinka.
- Negaliu skųstis, juk turiu tave... Manau, ir pati nenorėsi daug vaikų.
- Tai dėl tėčio viskas taip?
- Nenoriu kalbėti apie tavo tėtį. Izabele, gyvenime yra labai svarbių dalykų. Kartais tenka perlipti per save vardan tikslo. Jei tik tas tikslas esi tu...
- Manau, tu turi daug paslapčių, mama. Sunku tave įspėti.
- Ize, mano paslaptis ta, kad dievinu tave.
V
Ji ėmė abejoti savimi, savo gyvenimu ir tuo, ką daro. O kažkada buvo tikra. Įsčiose buvo užgimusi gyvybė. Dar viena gyvybė, o ji ėmė abejoti. Tikėjimas buvo beapleidžiąs. – Turiu baigti, ką pradėjau, - kalbėjo sau.
Lauke spalis ėjo į pabaigą. Adelė aiškiai prisiminė Tomuko veidą... Bet tai dar buvo ne jis. Ir Gabrielius buvo dar ne tas. Ir šis dar bus ne tas. O jau kitas... Bus pakankamai iškentėta, apsivalyta. Ji bus tobula mama, o jos vaikas taip pat bus tobulas.
Adelė tikėjo tuo. Toks buvo planas.
VI
Izabelė sunkiai vilko kojas, bet nebuvo kitos išeities. Ji privalėjo ten nueiti. Lijo lietus, ją pykino. Buvo priversta prisėsti ant suoliuko, nors norėjosi viską atlikti kuo greičiau.
Žengiant pro vartus jai dar šmėstelėjo mamos veidas. Tik tas veidas buvo atklydęs iš ankstyvos vaikystės...
Kambaryje buvo vėsu, bet Izabelei vis dar trūko oro. Pro duris įžengė mama.
- Labas, Izabele.
- Nekenčiu tavęsǃ Tu šlykšti. Nieko nesakyk, nenoriu girdėti tavo balso. Labai tikiuosi, kad ir matau tave paskutinį kartą. Atėjau čia ne tavęs klausyti, o pasakyti, ką jaučiu ir galvoju.
- Ize...
- Užsičiaupk, dėl Dievo meilės, užsičiaupk... Nesu tikra, kad nepasidarysiu sau galo. Nežinau, ar gali gyventi žmogus, kurio tokia motina...
- Aš tave myliu, Ize, my...
- Tu nesveika. Girdi? Nebegaliu daugiau čia būti.
Izabelė šoko nuo kedės ir išlėkė pro duris. Už durų ją sustabdė policininkas.
- Čia taip elgtis negalima, nekelkite isterijos. Palydėsiu jus prie išėjimo.
VII
Trečioji buvo mergaitė vardu Liusė. Ketvirtoji – Izabelė.
Tai buvo ji. Tai buvo tai, ko Adelė taip laukė. Izė. Tobula mama ir tobulas vaikas.
Tobula.