Prie dylančio mėnulio vienintelė žvaigždė — gailestingumo kareivis.
Dar nėra šalnų, medžių šakos jau nuogos draikosi vėjuos.
Šventas Martynai,
atidavei savo apsiaustą merkiant lietui ar krentant šlapdribai,
sudėliojai orus kaip likimus į gyvenimo stalčius.

Aš — samdinys, savo spalvų  kalvis.
Užteks man tik tiek:
duonos kriaukšlė ant pusryčių stalo...