Ji atsibudo vieną gražų rudenio rytą. O gal tai buvo žiemos rytas? Visur pilna sniego. Įprastas gyvenimo ritmas sulėtėjo. Nors temperatūra tokia pati kaip ir vakar, bet išvydę baltą patalą, žmonės apsirengė šiltesnius drabužius.
   Ji nujautė – žiema bus šilta ir drėgna. Šiemet ne taip kaip pernai. O kaip buvo pernai? Ji bandė peisiminti, bet greitai nuvijo mintis šalin. O pernai buvo balta balta, buvo šalta šalta ir speiguota. Jai tekdavo grįžti namo, o taip nesinorėdavo. Kartą, grįžusi tokią dieną, ji susirgo. Susisuko į antklodę lovoje ir niekas visą savaitę jos nematė. Kai pasveiko, pažvelgė į kambario gilumą. Ten nieko nebuvo. Ji pasijuto tokia vieniša vieniša, liūdna liūdna. Ji verkė veidą užsidengus rankomis, bet gerai žinojo, kad niekas jos nemato.
   Vienatvė net spengė. Buvo taip tylu, kad galima apkursti. Ji negirdėjo savęs verkiančios. Laikas tapęs visa žudančia tėkme. Jis – sustojęs. Nejudantis. Žuvęs ir pats žudantis. Laikas nėjo, o ji apsiprato būti šioje erdvėje. Viskas lyg ir įprasta, taip ir turėtų būti. Lyg to būtų maža, ryte, anksti anksti, dar saulei netekant, visa gerkle, lyg pjaunamas ėriukas, užbliovę žadintuvas. Ji atsibudo. Atsikėlė. Nuėjo į vonios kambarį. Grįžo. Išjungė žadintuvą. Apsirengė. Susišukavo. Pasiryškino antakius. Pasidailino lūpas. Per tą valandą ji nepravirko nė karto.
   Ji sėdėjo savo mėgstamame fotelyje ir laukė. Per pietus suskambo telefonas. Šiemet jo nėra, nes tąkart ji nusivylė aparato tarpininkavimu. Bet tai ne jo kaltė. Jos lūpos tarė piktus žodžius. Ji jau nežinojo ir negalėjo sužinoti, ar ryšį buvo bandyta atkurti. Ji verkė, ji vėl verkė, ji pyko, liūdėjo, labai liūdėjo ir kaltino visus, tik ne save. Taip buvo pernai.
   Šiemet ji nujautė – žiema bus šilta ir drėgna. Šiemet ji tirpdys žvakes, vynu malšins troškulį, kuris būna toks kankinantis, kai jis nutraukia bučinį, kad pažvelgtų į akis. Šiemet ji pravirks iš laimės. Dabar jiems nereikės žadintuvo, nereiks ir telefono.
   Ji atsibudo vieną gražų rudenio rytą. O gal tai buvo žiemos rytas? Dabar nesinori išeiti iš namų. Dabar norisi greičiau grįžti namo ir susisukti i antklodę lovoje. Dabar ji net užsimerkusi žinos, kad šiemet ne taip, kaip pernai. Ji nujautė – taip bus amžinai.