(Ne)prasmingas dienoraštinis įrašas apie pinigus
Pinigai... Ši tema lyg šešėlis persekioja mane visą dieną: viskas prasidėjo nuo pirmojo vertimo, kur ėjo kalba apie baudos dydį; po to kone valandą vertėjavau pokalbyje, kol žmonės aiškinosi, kaip galima išgyventi penkis mėnesius neuždirbant nė grašio. Pasirodo, galima, yra tokių, kurie sugeba. Aš tikrai nesugebėčiau.
Pamenu, mano romano veikėja pasakė: „Turtas man niekada nerūpėjo. Gal būtent todėl mėgavausi galimybe turėti pakankamai – nereikėjo apie pinigus galvoti.“ Juk protinga mergina, ar ne?
Vis dažniau pasvarstau, ar pati geriau gyvenčiau, jei turėčiau daugiau. Ach, kokia kvaila formuluotė! Turėjau mintyse ką kita – ar prabangiau gyvenčiau. Abejoju, ar atostogauti už dvidešimt tūkstančių man taptų labiau priimtina, jei uždirbčiau šiek tiek daugiau. Ir vis dėlto, tikrai gyvenčiau geriau. Be abejonių! Na, kad ir šiandien – sėdžiu ir kelintą kartą skaičiuoju, ar jau surinkta pakankamai pinigų mūsų būsimam seminarui. Jei ne – kas tada? O jei per daug – kaip tada pasielgti? Jei būčiau turtinga, tiesiog pakločiau tuos kelis tūkstančius ir paskelbčiau: seminaras už dyką – ateikite, džiaukitės! Ir būčiau be galo laiminga. Nereikėtų susiraukus galvoti, kad tie... ach, tie... nesvarbu...
Ir dar daugiau už ką norėčiau kloti. Kločiau ir kločiau. Man tiesiog patinka pakloti ir užkloti. Ne, ne verslininkė aš...
Jei turėčiau daugiau pinigų, tiesiog nuvažiuočiau į spaustuves, kurioms paskutines dienas rašiau, ir pasakyčiau: prašau, moku kiek reikia, o dabar darykit tai, ko paprašiau. Bet aš turbūt kažko nesuprantu – galbūt firmos, spaustuvės, restoranai ir kavinės Lietuvoje verčiasi iš kažko kito, nes kaskart, kai parašau ir pasidomiu jų paslaugomis, jie man nieko neatsako. Gal per pigi atrodau? Ar per brangi? Tiesiog nesuvokiu...
Tiesa, keliskart buvau priartėjusi prie atsakymo. Ir – ne ne, nieko stulbinančio – laikas yra pinigai! Taip, būtent taip man paaiškino – laikas, kurį žmonės sugaišta, rašinėdami man atsakymus, kainuoja per daug. Ach, gal aš tikrai per daug rašau? Pasaulis tiesiog nespėja man siųsti atsakymų... Viešpatie, o aš dar pykstu!
Gerai, nebepyksiu. Tik pagalvosiu. Tipiška situacija – susisiekiau su trim asmenim: sekretore, buhaltere ir teisininku. Visus įkyriai atakuoju savo laiškais. Atsakymą gaunu iš vieno – to, kuris uždirba daugiausia. Išvados peršasi dvi: arba jis turi tiek daug, todėl nebeskaičiuoja ir švaisto savo brangų laiką man rašinėdamas; arba (dar įžūlesnė mintis) jis geriau išmano lietuvių kalbos gramatiką nei buhalterė ir laiško rašymas jam trunka perpus trumpiau. O tada – tada jau lyg ir apsimoka. Arba dar (čia jau romantiškai) – jis mane įsimylėjo.
Ooops... Mano vyras dabar gana piktokai trinktelėjo svetainės durimis. Jis seniai suprato, kad aš įsimylėjau laiškų (ir ne tik) rašymą. Ir kad nieko neišmanau apie pinigus. Ir dar tai, kad labai norėčiau būti turtinga, nes tada nebereikėtų nei skaičiuoti, nei mąstyti, nei dirbti; o jei nedirbi, tai ir atostogos nepriklauso, todėl niekur nebevažinėčiau, tik rašyčiau ir rašyčiau – laiškus, skundus, pareiškimus, romanus, komedijas... Ne, pastarųjų – ne. Viena skaitytoja manęs vis klausia: o kada bus happy end?
Ne, nebus to happy end. Tikrai nebus.