Man nereikia tavo meilės,
Nes žinau, jog ji netikra.
Leisk eiti, ir aš išbėgsiu per kelią
Kaip neatpažinta mėnulio dukra.

Vėjas išnešios mano balsą, žemė pėdas pasiims,
O atmintis — lyg virš vandens esantys dūmai.
Tik tai, ko man reikia, liks su manim,
Nebebus pykčio, nuoskaudų ir šaltumo.

Nebuvo jausmo, nieko nebuvo,
Dabar gali nieko nebesakyti.
Išeisiu per besidraikančius dūmus
Paslaptingai mirksint žaltvykslėms.

Aš rasiu vienatvę jūros dugne,
Taip pat ramybę, kurios neturėjau.
Išeisiu per lietų, paleisk mane,
Kaip paleido speigas, karštis ir vėjas.

Tavo žodžiai man nereikalingi,
Vis tiek žinau, ką man pasakysi.
Aš vaikščiosiu po mėnuliu sningant
Kaip paklydusi laisva žaltvykslė.