apie savaitgalį
kai mes sutūpę
geriam šiltas arbatas
kibirais
ir klausomės ugnies dainų,
nedraskomi jokių
svajų, nesužeisti
pripildyti kalbų ugnies –
traškėjimo aistringo
ryjančio
ir pamažu nunyrančių
tylon.

ugnies!

kad mes – kaip paukščiai žiemą
ant šakų
susiglaudę
gliaudom sėkleles ir taip
šilta po savo
plunksnomis,

nors vėjas šiaurys ir kiša
prie odos
aštrius nagučius
neišauklėto katino

tačiau nusitęsia traškėjimas kaip žingsniai
kaip bėgimas nematomų būtybių
iš anapus ima ošti
o gal kažkas
greitakalbe burtažodžius pasėja
ir uždega pasaulį žodžiais

atsimerkiu – kiek tik akys užmato –
sidabrinė tikrovė ant kranto
plakasi, ir jos

ne pa lies t,

a