Ukmergės krašto legenda. Kadrėnai
Daug šimtmečių praėjo nuo to laiko,
Kai įsikūrė šiam garsiam krašte
Šeima Kadrėno. Ir lig šiolei vaikos
Ta paslaptinga praeities šnekta.
Narsus jis buvo, gerbiamas žemiečių,
Namus mokėjo, tėviškę apgint.
Ir žmonės šeimą šią ne kartą kvietė
Drauge ir pasimelst, ir patalkint.
Turtingas šitas kraštas, žmonės darbštūs,
Vieni žemelę dirbo ir laukuos
Linai žydėjo lyg mergelių akys,
Kiti juos saugojo takuos slaptuos.
Senoliai glausdavo vaikus, juos mokė
Mylėti savo kraštą ir dievus.
Prie švento aukuro poras sutuokę
Kartu čia švęsdavo. Ir kraštas bus
Garsus savo šviesiu grožiu, galybe,
Kol degs šventa šio aukuro ugnis.
Ir protėvių dievai, velniai prikibę
Visi kartu gyvuos ir neišnyks
Pakol Perkūnas laidys strėles savo
Ir viesulai naktim tamsiom dejuos –
Velniai su raganom susidraugavę,
Išrovę ąžuolus sau kelią klos...
Svarbiausia būdavo – išsaugot ugnį.
Tokioj gūdžioj, pakibusioj nakty
Ir žyniui, vaidilutėms nepabūgti,
Įsuktus pragaištingam sūkury.
Šventi dievai suteikdavo jiems viltį
Gyventi darniai su visa gamta.
Ir kraštas Ukmergės neleis nutilti
Giesmėms šlovingoms... Ne viena dukra
Aukodavo Žemynai, meldė Laimės,
Medeinos, meilės deivės ir ugnies.
Sunešdavo aukas joms visas kaimas,
Tvirtai žinojo, laumės joms padės.
Pati Kadrėno – dora, gero būdo
Talkino vyrui ūkyje, namuos.
Dievams dėkojo už kiekvieną grūdą
Ir dukras gimdė, vieną po kitos.
Šventąją ją vadino visi žmonės.
Mergaitės augo. Grožis nuostabus:
Tos žydros akys, tarsi Lėno mėlis,
Geltonos kasos...Džiaugės net dangus.
Virinta, Siesartis, kita Žamaja,
Širvinta, Armona ir dar Mūšia –
Kadrėnų visas turtas. Rankom ploja –
Užaugo dukros, laikas į marčias...
Pasklido gandas, ėmė rast jaunikiai.
Netiko joms nė vienas. Ką daryt?
O laikas bėga. Danguj mėnuo tykiai
Vis žvilgčioja pro debesis. – Poryt
Iškelsim puotą. Taip žynys man liepė,
Sukviesime dievaičius ir dievus, –
Į tėvo norą prie skobnių, po liepa
Kviestieji susirinko, o tai bus
Didžiulė šventė. Su ugniniais ratais
Perkūnas pasirodė, tuoj po jo
Žemyna – dovanos kraitelėj matos
Ir kitos deivės aprėdu nauju.
Turtingas stalas, alus, midaus upės
Lengvai tekėjo, džiaugėsi svečiai.
Perkūnui žilą galvą kiek užsupo:
– Manęs neklauskit, meilės reikalai...
Apie vedybas nenutuokiu nieko.
Aušrinė štai, keliauja vis dangum,
Visus gerai pažįsta, skuba, bėga,
Per namų langus žvalgosi vidun.
Nuo skobnio kyla švytinti Aušrinė:
– Dėkoju tau Valdove. Jau žinau,
Yra jaunikis, – ir kasas sau pina.
Net dukterys sukluso pagaliau.
– Tai Nemunas. Plačiai jo vardas skamba
Nuo Gudijos lig Kuršmarių gilių.
Apie jo grožį, jėgą sklinda gandas,
Nustelbia naktį spindesį žvaigždžių.
O, kaip parūpo dukroms šis gražuolis!
– Paklauskim Laimės, – patarė dievai.
Ir laumė dėstė mergužėlėms uoliai:
– Matau jaunuolį skubantį antai...
Bet tai ne viskas... Vejas – klumpa, bėga
Gražuolės Gudijos ir Sūduvos,
Nuo Žemaitijos Minija, Dubysa...
Prie Nemuno jos skuba. Laimė tos,
Kuri suspės pirmoji prisiglausti,
Švelniai pakalbinti, paguosti jį.
Ir jo kalbėjimą išgirst, pajausti,
Kai klaidžioja toks vienišas nakty.
– O deive Laime, tu man pasakyki,
Kas laukia mano dukrų mylimų?
Pažvelk į ateitį dar vieną sykį,
– Štai Nemunas...Marška man ant akių...
Kaimynės deivės Raganos tai darbas.
Nepakvietei, Šventoji? Kerštas jos.
Ji bloga linki, tai ne pirmas kartas.
Visiems ji stengias kenkti nuolatos.
– Puotos jums nenorėjau sugadinti,
Juk ji tokia pikta, tokia bjauri.
– Dabar nuo jos pati turėsi gintis,
Oi, verksi tu nuo jos ir ateity.
Linksmybės tęsėsi. Visi pamiršo
Ką Laimė pranašavo. Neramu...
Iškėlė joms likimas savo pirštą,
Kai rytmetį, prikalbinta dukrų
Šventoji greit susiruošė kelionėn.
Pritilo paukščiai. Niaukėsi dangus.
Gal nesiduos jos Raganos vilionėms?
Gal ir nelaimių kelyje nebus?
– Puntukas jus sutiks, kai eisit kloniu,
Tai jums pagalba. Jis narsus karys.
Apsaugos jus nuo piktų velnio monų,
Ir man lengviau vienam bus pasilikt, –
Kadrėnas apkabino dukras, pačią
Ir palinkėjo greitai susitikt.
Štai pasiekė būrys laukymę plačią,
Reikėtų atsipust. Juk nenutiks
Dukrelėms nieko blogo ir jaunikis
Nespės nubėgt toli, greit nevalios...
Štai čia ir velnias... Tik kažką numykęs,
Paleido akmenį ant jų galvos.
Puntukas drąsiai pasitiko kirtį,
Sulinko skydas. Krito jo galva.
Šventoji, dukros apraudojo mirtį.
Dabar svarbiausia – jų šeima gyva.
O Ragana vėl ėmėsi niekšybių:
Jų kelyje pavirsdavo pelke,
Tai šaukdavo dukras į gūdžią girią,
Tai virsdavo vilkų aršių gauja.
Su Velniu keldavo baisingą audrą,
Ir kelią dengdavo juoda marška.
Šventoji tikslą siekė, jėgos augo.
Tačiau jos dukros, pirma Virinta,
Paskui Armona, Siesartis, Žamaja...
Kai liko motina ir jos Mušia,
Ji vėl pajuto – Ragana užbūrė,
Neris, gražuolė bėgo čia nakčia.
– Mus aplenkė ir mums nepasivyti,
Skubėk pas tėvą, grįžki atgalios.
Jis vienas liko. Koks likimas piktas!
Be mūsų jis gyventi nevalios.
Taip dienos bėgo. Ir Kadrėnas piktas
Išsiruošė savo šeimos ieškot.
Ilgai jis ėjo. Jau pasieks greit tikslą...
Beliko tiktai kelią apraudot.
Surado jis jaunėlę – vos vos gyvą:
– Tėveli mielas, ten mama viena.
Dėl mūsų žuvo, ištekėjo syvai.
Aš privalau, nušliaušiu aš pas ją.
Nutilo tėvas. Liko ten stovėti.
Dabar šioj vietoj kaimas toks jaukus...
Mūšia greta, mama štai išsiliejus,
Ir dukros čia. Tai primena namus.
O netolies Puntukas girioj guli.
Ramybe dvelkia. Kaip gražu čionai.
Šventoji teka ir Neris čia tykiai
Upes visas sujungė amžinai.
O paklausykit, bangos kužda švelniai,
Tai skeidžias praeitis gyva versme.
Ir Raganos nebėr, ir dingo Velnias,
Ir viršum Nemuno rudens delčia.