Jau praėjo beveik savaitė nuo to nelemto alkoholiu temdyto vakaro, kai Emilė pamiršo kaip reikia naudotis protu ir pasidavė širdžiai, o josios kūną net neabejodamas pasigrobė Martinas.

Namie, miegamajame, sėdėdama ant grindų prie pat židinio dar kartą bandė prisiminti tą vakarą, tačiau vos pradėjus apie tai galvoti pasidarydavo koktu. Ji jau beveik savaitę nematė Martino, beveik savaitę negirdėjo jo balso, nematė tų rudų akių ir ironiškos niekada nenuspėjamos šypsenos. Beveik savaitę nejautė jo grubumo, kurį stengdavosi slopinti švelnumu.
Ji jam net neskambino, nerašė... Jis tai darė mažiausiai tūkstantį kartų tik nei į vieną žinutę ar skambutį negavo atsakymo. Galima įsivaizduoti koks chaosas vyko klube. Savaitė be Emilės. Jam tai prilygo pragarui. Danis, Wilis ir visi kiti turbūt ne ką mažiau už šefą ėjo iš proto: Danis pavargo nuo nuolatinio Martino vaikymo lakstyti prie Emilės namų ir skambinti į duris kelias valandas, nors vis tiek ji jų neatidarydavo; Wilis rovėsi nuo galvos plaukus nežinodamas kuo klube ją pakeisti, o ir kiti kaip niekad šokinėjo pagal Riveros dūdelę.

Nustojusi galvoti apie tą prakeiktą vakarą Emilė pažiūrėjo į staliuką ant kurio stovėjo vaza su jau beveik nudžiūvusiomis rožėmis. Trapūs žiedlapiai vienas po kito krito žemyn, tačiau viduryje dar kyšojo viena ryškiai raudona rožė. Atsistojusi ištraukė ją iš suirusios puokštės ir pamatė, jog ji dirbtinė.
-Kol nuvys paskutinioji... – prisiminė pasakytus Martino žodžius. -Štai ką jis turėjo galvoje...
Mergina, lyg laikydama ką tik nuskintą gėlę pilną ryto rasos ir gaivumo ją pauostė. Pati nežinojo kodėl taip padarė, juk dirbtinės rožės nekvepia. Tačiau ši kvepėjo. Martino kvepalais. Turbūt per ilgai ją laikė prispaudęs prie širdies, prieš įteikdamas jai. O gal tyčia taip darė, nes žinojo, jog Emilė eina iš proto dėl jo. Dėl jo akių, šypsenos ir netgi kvapo. Aštriai gaivių turbūt prabangiausių kvepalų, kurie kainavo ne vieną tūkstantį. Bet ne kvepalų kaina rūpėjo Emilei, o tai, jog jie Martino. Ir tą akimirką tas kvapas priminė jį – visa siela jautė kaip arti jis gali būti jei tik ji panorės.
Tačiau juk Rivera kelia ne vien gerus prisiminimus. Visas gražias ir šiltas merginos mintis vos po akimirkos užgožė ausyse vis dar girdimas pistoleto gaiduko paspaudimo tylus driokstelėjimas, šaižus kulkos zvimbesys, o po to lavonai... Pusė jų net nekaltų – tiesiog atsitiktiniai taikiniai, kurie netyčia pasimaišė po kojomis.

Tada atsigręžusi švelniai mestelėjo rožę į židinį, raudoną spalvą greit prarijo ugnis.
-Paskutinioji rožė mielasis... – pagaliau pasirinko tinkamą atsakymą pasakytiems mafijozo žodžiams, tačiau širdį draskė klausimas, ar iš tiesų galas viskam, ko taip ilgai siekė? Ir tą kart ji galvoje turėjo ne vien sunaikinimo planą, bet šį tą daugiau.

Ore dar keletą minučių tvyrojo Martino kvepalų kvapas. Dar keletą minučių akyse regėjosi kraujas, pralietas dėl paskutinio pasaulyje mėšlo. Pinigų, principų ir kontrabandos.