Mamos ir tėčiai – paskutines dvi dienas tai buvo gana aktyviai diskutuojama tema mūsų namuose. Vakar vakare teko ilgokai aiškinti vaikams, ką ketinu daryti taip vadinamame „mamų susitikime“. Neslėpsiu, ir man pačiai šis pavadinimas nuskambėjo keistai – esame pratę prie posėdžių ir pasitarimų darbe, tėvų susirinkimų mokykloje, na, šioje šalyje dar egzistuoja toks fenomenas, kaip naujų, ką tik pagimdžiusių mamų susiėjimai. Bet čia buvo visai kas kita. Išdėsčiusi savo atžaloms, kad susitikusios gersime kavą, kalbėsimės apie vaikus, ir ne tik, pagaliau išskubėjau.
     Tiesa, besiaunant batus dar teko pasiginčyti su vyru, kuris buvo įsitikinęs, kad į susitikimą eiti turėtų jis, o ne aš – mat paskutiniu metu būtent jis daugiausia būna namuose ir prižiūri vaikus. Juokinga, kad vyrai įsivaizduoja galintys atstoti mamą, jei su vaikais pabūna šiek tiek daugiau. Tačiau ištisas dienas kūdikį prižiūrinčiai žmonai jie niekada nepasakys: tu esi ir mama, ir tėtis. Ne, tada jie sako: mama sėdi namuose su vaikais, o tėtis dirba. Anot vyrų, mamos niekada nedirba, jos tik būna arba nebūna namie.
     Dar netikėtesnių pastebėjimų prisiklausiau atvykusi į tą mūsų susitikimą. Pasirodo, viena mamytė labai nustebo pamačiusi, jog susirinko ne tik mergaičių, bet ir berniukų mamos. Na, gal ir visai logiška, kad mergaitės turi mamas, o berniukai tik tėčius? Šio nesusipratimo pasekoje šiek tiek susigūžti teko tiek berniukų, tiek mergaičių mamoms. Tik aš viena sėdėjau iškelta galva, nes turiu dvynius – ir berniuką, ir mergytę. O gal būtent man derėjo pasislėpti po stalu, nes bekalbant apie mergaičių ir berniukų skirtingus poreikius bei konfliktus mokykloje, abiejose stovyklose jaučiausi truputį išdavikė.
     Tėvų-vaikų tema mūsų namuose vakar neišseko, mat šįryt atėjo mano eilė kartu su mokiniais budėti eismo reguliavime prie perėjos. Mokykloje yra tokia tradicija, kad septintokai kasryt padeda pradinukams pereiti per gatvę. Kad jie galėtų tai atlikti, kartu privalo būti du tėvai (arba mamos). Žinau, jog tenka gerokai paplušėti, kol tėvų budėjimo sąrašas užpildomas. Ir tai nė kiek nestebina – mažai kas aštuntą valandą ryto skundžiasi užsiėmimų trūkumu, o kad ir turi laiko – kas gi pageidauja visą pusvalandį stypsoti šaltyje prie gatvės? Tačiau bestovint ir besišnekučiuojant su dukros klasiokės tėveliu, šįryt man dingtelėjo mintis, kad tai visai nebloga dienos pradžia, gal net savotiška pokalbių terapija šiais skubėjimo bei artimo bendravimo tarp žmonių stygiaus laikais. Gera proga susirasti naujų pažįstamų, apkalbėti savo vaikus, o galbūt – ir kitus šeimos narius. Arba, savaime suprantama – jais pasidžiaugti. Ir netgi tyliai pasvarsčiau, kodėl tas budėjimas negalėtų tęstis šiek tiek ilgėliau nei pusvalandį. Tiesa, turėčiau nepamiršti, kad darbe man šiandien pasirodyti reikia tik pirmą valandą.
     Kaip ir kaskart, su kažkuo susipažinus, pašnekesys po kurio laiko pasisuko link to, kokia kalba kalbu ir iš kur esu. O tada jau natūralu paliesti lietuvių buvimo Norvegijoje temą. Ir nekeista, kad mes, turintys tokį stiprų nepilnavertiškumo kompleksą, pradedame ne nuo to, kas geriausia. Tačiau ir vėl buvau pamaloninta nuoširdžiu žmogaus įsitikinimu, esą mes, lietuviai, atnešame tiek gero, jog blogi mūsų darbai nublanksta. Nežinau, gal savo kelyje sutinku tik ypatingus žmones, bet kaskart, užsimezgus šiai temai, išgirstu, kad norvegai pažįsta daugybę nuostabių, talentingų ir darbščių lietuvių, o apie nusikaltimus beveik nėra girdėję. Būtent tai bandžiau įrodyti, kai Norvegijos lietuvių bendrija išreiškė stiprų nepasitenkinimą, esą žiniasklaida apie mus rašo tik tai, kas bloga. Gal kartais ir suskausta, bet manau, jog turėtume mąstyti atvirkščiai: o kaip yra su mano kaimynu norvegu – jis nuostabus žmogus, duoda visuomenei daug gero, atlieka gana svarbius darbus, bet kone vienintelė jo galimybė patekti į žinias yra padaryti kažką labai negero. Toks jau tas pasaulis, tokie jau mes patys, ir visai nesvarbu, ar mes lietuviai, anglai ar norvegai. O tai, kad laikraščiai mirga nuo straipsnių apie nusikaltimus ir blogį, dar nereiškia, kad būtent apie tai pagalvojame sutikę kitą žmogų, kad ir kokios tautybės jis bebūtų.
     Taigi, šįryt bestovėdama prie perėjos ir stebėdama į mokyklėlę skubančius mažylius, dar kartą įsitikinau tuo, kuo iš esmės tikėjau visą laiką – mumis šioje šalyje daugiausia džiaugiasi, o ne šlykštisi. Norėčiau, kad tai žinotų ir tuo tikėtų visi čia gyvenantys mano tėvynainiai. O visa kita... ai, kaimynui juk irgi retkarčiais išsprūsta keiksmažodis. Net ir vaikams girdint.