Spyglių voratinkliai apraizgė esmę
ir nepaleidžia užmaršties.
Jausmų akligatviai užakę
neguodžia neramios būties.

Skaidrūs sapnai sparčiai išskridę tolsta
ir glosto nepasiekiamas erdves.
Nebepakels jau niekas tosto
ir niekad niekas neparves

saulės zuikučių į birželio rytą.
Jie pasislėpę po voratinkliais akių.
Spyglių neužmirštuolės skaudžiai kyla
Iki trapios būties gelmių.