Kunigaikščio kova su Laima

Šiandieną, kur Karvaičių užpustytas kaimas,
Kur Nemunas sutinka Baltijos vilnis,
Kadais šventovė buvo garbios laumės Laimos,
Visi čia melsdavos ir degdavo ugnis,

Aukojo jai aukas dosnias, girdėjos maldos.
Tai motinos prašydavo geros lemties
Vaikams saviems. Ir laumė jų likimus vartė.
Visi tikėjo, jog tikrai žmonėms padės.

Bet ji padėdavo tik tiems, kas neturtingi,
Tik jiems ir siųsdavo mažuosius vaikelius.
Šeimoms turtuolių gailestis jos buvo dingęs –
Tik laukė palikimo. Jai turtelis klius...

Visai šalia gyveno doras kunigaikštis,
Turtingas ir garsus, ir mylimas visų.
Žmona gražuolė jo, kasdien vis bėgo melstis,
Ji prašė deivės tik vienintelio – vaikų.

Bet veltui viskas. Laima jau seniai planavo
Jų visą brangų turtą kuo greičiau priglaust.
Maldoms graudžioms kurčia ji liko, planus savo
Rezgė. Tikėjos savo valandos sulaukt.

Supykus deivė, pasiuntė valdovei mirtį.
Ir vyras liko vienas. Kam gi pasiguost?
Dienas tris ir naktis jis liejo skausmą skirtą,
Jį pykino mintis, turtus reiks atiduot

Skriaudikei tai. Nusprendė kreiptis į Perkūną,
Kad jį apsaugotų, jam viską išsakyt.
Išklausė Dievas, patikėjo. Šitaip būna...
Ir kunigaikštis atsikėlęs kitą ryt

Nusiyrė iš medžių susikalęs plaustą
Į kitą marių pusę, o tenai krante
Aplankė draugą Laimos skriaudžiamą labiausiai,
Skaičiavo laumės didžias nuodėmes drauge.

Išeinant, turčius dovanojo savo vilką,
Kad saugotų valdovą nuo žmonių blogų.
Savaitę vaikščiojo ir aiškino. Taip pikta!
Įtikino tik tuos, neturinčius vaikų.

Padėjo jam visi: kas dovanojo ožką,
Kas kopūstą… Kelionėj nebadaus ilgoj.
O Laima pyko. Taip mirties valdovo troško!
Ne vieną kartą bandė nužudyt tamsoj.

Tik duotą pažadą – jį saugoti nuo deivės
Perkūnas vykdė. Kai suprato – negalios,
Išvykt namo prašyti kunigaikščio teikės –
Į tuščius savo rūmus grįžti atgalios.

Valdovas nesutiko: – Pažadėk man, Laima,
Tris mano norus tu išpildyki tiktai –
Prikelki žmoną, dovanok mums vaiką sveiką
Padvigubink turtus, kuriuos turiu, žinai .

Na, ką daryti jai? Jinai ir pažadėjo.
Valdovas pėsčias tęsė kelią atgalios,
Vis tiesą skleisdamas, lyg eidamas prieš vėją.
Suprato, kad visus įtikint nevalios.

Ir kai didžiulėj pievoj daug žmonių pamatė,
Priėjo ir prie jų, tik prašė išklausyt.
Jie tik pasijuokė  ir spjaudami per petį,
Nusigręžė nuo jo ir nužengė basi.

O, kaip Perkūnas pyko… Reik nubausti mulkius!
Ant jų nuleido debesį. Tada vanduo
Nuplovė visus žmones. Ir dabar dar telkšo
Krokų lanka, nebėr seniai jau ką vaduot.

Laimingai pasiekė valdovas marių krantą.
O štai ir plaustas. Greit pasieks gimtus namus.
Tik kaip sutilpt visiems? Visaip skaičiavo, bandė…
Ožka pirma keliaus. Visiems geriau taip bus.

Paskui perplukdęs vilką, paėmė raguotą
Atgal į plaustą. Privalės krante palaukt,
Tada plukdys kopūstą. Tiksliai paskaičiuota.
Dar liko paskutinį kartą nukeliaut…

Kerštinga laumė ilgai laukė tos minutės.
Pakėlė marių dugną, bet jisai laiku
Suspėjo perplaukti šią vietą ir pražūti
Nebuvo lemta jam. Paskui, nuo tų dienų

Šią vietą marių vidury, prie Juodo kranto
Vadina Kiaulės Nugara. Pikti darbai…
Laimingas grįžo kunigaikštis. Skriejo gandas,
Kad godžios Laimos ištesėti pažadai.

Didžiulė laimė grįžo vėl ir šviesus džiaugsmas –
Žmona atgimus, turtas, keletas vaikų….
Ir minios sveikino, šventiems liepsnojo aukos.
Dievai, Perkūnas šventė su visais kartu.

Didysis Dievas kreipės į žmonių valdovą:
– Prašyk, išpildyt tavo norą aš galiu.
– O, Galingasai, šitiek kelio aš sukoriau,
Bet laumę piktąją man nugalėt sunku.

Išmeski į marias, tegul nuskęsta amžiams,
Kad niekuomet daugiau neskriaustų ji žmonių.  
Duotų likimų te daugiau jinai nelaužo,
Prašau Tavęs, Perkūne, aš vardu visų.

Nuskendo Laima marėse, kur Ventės Ragas.
Jei kartais ten keliausi, būki atsargus,
Bangas didžiules kelia ji. Šita nabagė
Iš marių bando vis išlįst, bet to nebus.  

Nerimsta jūra. Pamario krantus skalauja
Ir žmonės keičiasi, gyvena jau kiti.
Tik smėlis baltas, kai pasiimu į saują
Tarp pirštų byra. Ir užkloja užmarštis...
spika