Be tono

išmokau skaityti kultūrinius ženklus.
numuštą balandį, įsigėrusį TARP betono
plokščių. Tiesa, gabalais, bet vis viena
poetiškai nusiteikusį. Ūžesį paskutiniame
bendrabučio kambaryje – tikriausiai mylisi
simfonijos ar studentai, nesuprasi, vis taip
pat ritmingai, triukšmingai, su patosu
tokiu, kad Bethovenas šimtąkart kursta ir vėl
pragirdi.

išmokau skaityti – pamiršau raides,
ar tai raidės mane pamiršo. Nelygu,
kuris labiau linkęs išduoti. Kultūriniai ženklai
nuo to laiko pasirodo visur – TARPuakiuose,
TARPupirščiuose, TARPvietėse, kurių
malonus egzistavimas panaikina tarpus
TARP mūsų. Pasirodo be ženklo, be tvarkos
be tono. Atstumuose. Nuo jų jaučiuosi tik dar
pilnesnė.
Bastet