Juodainio milžinkapis
Prie Lankuvos, senam Juodainės kaime
Lig šiolei stūkso didelė kalva.
Seniau naktim ji keldavusi baimę,
Dabar ją gaubia visiška tyla.
Per pilnatį čia niekas nesirodo,
Netrukdo aplinkiniams, pamažu
Pamiršo žmonės blogį. Žydi sodai,
Linksmi balsai vėl sklinda iš trobų.
O buvo laikas, kai laukan bijojo
Nakčia išeiti. Keisti padarai
Lig ryto siausdavo ir savo kojom
Draskydavo kitus. Ar tu žinai,
Kai dvasios puldavo, varpai skambėjo
Apylinkėj, įspėdami visus –
Ir ačiū tiems žmonėms, jų padėjėjams.
Pakliūt nieks nenorėjo į nagus.
Tos bėdos prasidėjo, kai kaimynas,
Gyvenęs šalimais šitos kalvos,
Visus čionykščius papročius pamynęs,
Pradėjo kalną kast. Jis nesustos,
Pakol suras ką nors... Ir rado kaulus,
Gulėjusius dar nuo senų laikų
Kai žemėj milžinai gyveno gausiai.
Užtraukęs blogį ant žmonių visų
Ir pats kentėjo nuo galingų dvasių.
Naktimis laumės lįsdavo trobon.
O žmonės meldės, savo dievo prašė –
Išgelbėti, paimti juos globon.
Bet niekas nepadėjo. Dvasios pyko.
Ir kartą kaukas vidury nakties
Įlindęs klėtin šluostėsi sulytas
Nematomas rankas. Ir jo paties
Merga nematė, tik staiga pajuto –
Kaip slenka antklodė nuo kūno jos.
Stipriai ji laikė rankom. Kibaus būta!
Pradėjo tempti iš visos jėgos,
Net dantys jo braškėjo... Seko jėgos
Ir nieko negalėjai padaryt.
Ji šaukė garsiai, kolei neatlėgo.
Vaiduoklis ėmė durimis trankyt.
Ir taip kas nakt. Kariauti atsibodo.
Pusiausvyrą reikėjo atstatyt.
Vienon krūvon sušaukę visą sodžių
Nusprendė – reikia šitaip padaryt:
Surinkti ir palaidoti vėl kaulus
Labai stropiai atlikti kuo greičiau
Su pagarba didžia. Tikėjo, gausis –
Nurims vaiduokliai siausti pagaliau.
Nusprendė ir padarė. Naktys tylios
Švelniai sūpuoja miegančius visus.
Vaiduokliai dingo. Gal kas nors dar vilias
Juos vėlei pamatyt? Jau to nebus.