Daugiau nesiūlysiu arbatos iš po skraistės,
Sijosime kaip žalvarį nuo tinko – vėliau žiesim.
Suloškim domino iš upės kriauklių, iš laumės kojos
Plauko ketvirčio susiūkim rankos dydžio raištį.
O tavo riešas panašus į vėliavą, o žuvys bus  tik
Po savaitės, gyvavedės nerš nerš, pririnksim ikrų
Ir vėl žiesim. Rainos katės ne tavo stichija, mano
Filosofo blakstienos mėlynos, tušu nupieštos,
Nesikankink, paimsim vadeles ir žiesim, ne molio
Plūgą, ne arklio dantį, bet tai turės klavišus, tu
Turėsi mygtukus, o mane pavadinsim kiniškai.
Ritinėlį iš lotoso vis lipinsim, varna prašanti duonos
Duos smaluotą plunksną ir tada žiesim, skaitydamas,
Visko tiek turim, viskas pintinėj iš serbentų šakelių,
Lyg tablečių apvalkale, šito nieks nesugeba išžiesti –  
Tokio dalyko iš tinko ir žalvario, raiščio bei ikrų,
Smaluotos plunksnos. Tai kaip tada atskiri laiką nuo
Mato, ir aš nesugebėjau atsikošti.