(Ne)prasmingas dienoraštinis įrašas iš namų

.
     Niūrus šeštadienio rytas. Pagaliau aš namuose.
     Jau trečią kartą klausau „Laužo šviesos“ ir bandau prisiminti, kaip čia nutiko, kad įsijungiau Foje. Prieš tai dar klausiausi Marijono „Trys milijonai“. Pasislėpusi nuo visų tyliai pablioviau. Ne, nieko blogo – visai smagu paverkšlenti muzikos besiklausant. Tokiu būdu nusiprausiu ir nebereikia į vonią eiti. Tiesa, šįryt vos atsikėlusi į dušą nukūriau, kas man neįprasta, šeštadieniais neretai praslankioju po namus nesipraususi ir neišsivaliusi dantų. Bet po kirpyklos Stavangeryje su savo šukuosena nebesusitvarkau – stovi viskas piestu, todėl mažiausiai mėnesį dabar būsiu priversta rytais galvą plauti. Apmaudu, ypač tada, kai šeštą valandą tenka į darbą lėkti, juolab, kad jau lapkritis ir rytais būna minusas, o feno aš niekada nenaudoju – taupau elektrą. Nieko, plaukai juk atauga, maždaug po pusantro centimetro per mėnesį, reiškia, net pusę milimetro per dieną. Tiesa, vyras vakar pasiūlė man nuvažiuoti pas tą kirpėją Stavangeryje ir jos gimtąja kalba išreikšti padėką, kad žmoną labai gražiai apkirpo. „Šmulė“, – labai jau Vidmantui patinka tiek šis žodis, tiek visi padarai, kuriuos taip galima pravardžiuoti.
     Kadangi už lango šiandien šniokščia lietus, visa šeima priversta tūnoti namuose, tad triukšmo lygis palaipsniui kyla, grasindamas nukelti stogą – juk lubų aukštis mūsų bute tik du su puse metro. Tačiau net tokiame triukšme turbūt mielai griūčiau pasnausti, mat vakar siaubingai vėlai susiruošiau į lovą. Parūpo išsiaiškinti, kurioje firmoje dirba advokatai, su kuriais teko tris dienas darbuotis teisme. Įsijungusi kompiuterį spragtelėjau kelis mygtukus, tada dar, ir dar, kol mano pelytė ėmė groti nesibaigiantį maršą: advokato nuotraukos, jo žmona, vaikai, šeimyninės atostogos Ispanijoje. Ach, tas iškrypęs facebookų pasaulis! O aš tokia nepadori! Palauk, apie kokį nepadorumą čia postringauju – jei atvirai viešinama informacija, reiškia ji kažkam skirta. O tas kažkas juk galiu būti ir aš? Benaršydama nepažįstamą albumą radau avies nuotrauką, o po ja parašyta: „Pagaliau atvyko ir žmona.“ Nepažįstu to vyro, todėl galiu tik spėlioti, ką pastarasis turėjo mintyse: gal norėjo pasišaipyti iš savo kvailos žmonos, o gal pats yra toks asilas, kad nieko gudresnio nesugalvoja? Ai, mano vyras pasakytų, kad aš neturiu humoro jausmo. Ir tai būtų tiesa.
     Mano humoro supratimas – raudoti besiklausant prasmingos muzikos. Taigi, einu dar kartą įsijungti „Trys milijonai“. Vėl paverksiu – juk graudu, kad mūsų tik trys milijonai. Ir labai džiaugiuosi esanti viena iš jų, gal kokia vienas milijonas du šimtai penkiasdešimt keturi tūkstančiai aštuoni šimtai septinta, jei išrikiuosime pagal amžių. Tik graudu pagalvojus, kad su savo anūkais negalėsiu kalbėtis lietuviškai – esu beveik tikra, tai tiesiog neišvengiama, nebent būtume visiški bepročiai ir kaip musulmonai importuotume vaikams žmonas bei vyrus iš savo tėvynės.
Laukinė Obelis