Bilis daug kartų buvo užgavęs Elizą. Nuolat ją žemindavo, jog jos tėtis mafijos galva, nusikaltėlis, banditas, kontrabandininkas... O jo tėtis aukšto rango pareigūnas, daug gera padaręs visuomenei, visų gerbiamas ir aukštinamas.

— Tokius kaip tavo tėtis reikia naikinti. Ir manasis tėtis kada nors taip padarys, — viešai prieš visą klasę pareiškė Bilis pertraukos metu, kai jo ir Elizos ginčas tapo visų dėmesio centru.
— Mano tėtis uždirba kelis kartus daugiau pinigų ir turi dar daugiau kartų daugiau valdžios nei tavasis, — nenusileido ji.
— Jis gabena kontrabandą, — pikdžiugiškai atrėžė Bilis.
— O tavo tėtis toks nemokša, jog nesugeba jo sugauti ir neturi jokių įrodymų, o tai reiškia, kad jis ir nekaltas.

Eliza beveik niekada nesigėdijo savo tėvų. Nebuvo dėl ko. Juk jie buvo turtingi, turėjo didžiulę valdžią ir gerą reputaciją. Tačiau vaikai žiaurūs. Būdavo akimirkų, kai bendraamžiai išmušdavo ją iš vėžių ir nebežinodavo, kuo tikėti, kaip jaustis ir ką manyti. Bet kad ir į kokią prarają ji norėdavo prasmegti, kai kiti ją vadindavo narkomano, bandito ar kontrabandininko dukra, tėčiui ar mamai apie tai net neužsimindavo. Net minties tokios neturėjo. Ji tėtį mylėjo. Labai. Tačiau kai tų kelių klasės piktadarių akivaizdoje jis įžengdavo pro klasės duris jos pasiimti namo, nepuldavo jam ant kaklo, neapsikabindavo, net nesušukdavo „Tėti!“ Tiesiog ramiai susirinkusi daiktus iškulniuodavo pro duris paskui jį, o Martino paklausta, kas yra, pasiteisindavo bloga nuotaika dėl gauto neigiamo pažymio ar paprasčiausiai už lango pliaupiančio lietaus.

— Bet tavo tėtis žudikas, ir tam nereikia jokių įrodymų! — pratęsęs ginčą Bilis, atrodė, pajautė revanšą, pamatęs persikreipusį Elizos veidą.
Ne, ji neverkė. Ji niekada to nedarė viešai, kai kas nors mato. Metusi piktą mėlynų akių žvilgsnį berniuko link, pralėkė pro jo šoną ir jautė, kaip viduje viskas dega, o ji nieko negali padaryti.

Niekas be Bilio ir dar dviejų klasės draugų nesmerkė jos už tai, kas yra jos tėvai. Niekam tai per daug nerūpėjo, anaiptol, atrodė šaunu. Ir tų piktadarių nepalaikydavo, tiesiog iš šono stebėdavo jų ir Elizos ginčus, kuriuos greitai visi užmiršdavo, kartais net pati mažoji Rivera. Tačiau tądien Bilis pirmą kartą išdrįso ne tik smeigti peilį jos širdin, bet dar jį gerokai pagrūsti gilyn, pasakęs, jog jos tėvas žudikas. Gal būt ji ir žinojo, kad tame yra tiesos, todėl ir nedavė atkirčio, todėl pabėgo kruvinu ir elektros kratomu vidum. Kitaip ir negalėjo. Nesugebėjo.

Kitą rytą įžengusi klasės vidun, iškart pastebėjo rūškanus visų veidus, negirdėjo juoko, šūksnių. Paklaususi, kas nutiko, sužinojo, kad vakar vakare per kažkokią svarbią operaciją žuvo Bilio tėvas. Vienas šūvis į jo svarbią galvą atėmė visą orumą, garbę, valdžią ir svarbiausia — gyvenimą.

Paprašiusi tėvų, kad kartu eitų į Bilio tėčio laidotuves, nesijautė kažko laimėjusi, nejautė pergalės, jog to, kuris ją žemino, tėvas mirė, ko gero, nuo kokio nors bandito kulkos, užstrigusios kažkur giliai galvoje.

Kai karstą leido žemėn, pirmą kartą per visą laidotuvių procesą Elizos ir Bilio žvilgsniai susitiko. Ją užplūdo šaltis ir pirmą kartą gyvenime, nesigėdydama tėčio, Bilio akivaizdoje jį apsikabino, stipriai įsispraudė į jo glėbį ir pirmą kartą jautė tokią šilumą, kurią, ko gero, Bilis matė iš toli ir tai tą šilumą padarė Elizai saldžią.