Mieli išėjusieji iš šio pasaulio!

Dega Jums šiomis dienomis Vėlinių žvakelės. Dega, liepsnoja, visą Jūsų buvusią būtį šiame gyvenime atspindėdamos. Ir kiekvienas, net pats pikčiausias, nedoriausias, susimąsto...

Jūs visi gyvenote. Gyvenote po šita saule, šioje planetoje, vardu Žemė, šioje mažoje Paukščių Tako galaktikos kertelėje. Bet anksčiau ar vėliau visi turėjote pasitraukti, išeiti, numirti. Vienaip ar kitaip. Gal Tu žuvai mūšio lauke tratant šautuvams tarsi didvyris, gal ligos patale, gilios senatvės sulaukęs, artimųjų bei palikuonių apsuptas. O gal buvai paprastas vairuotojo kelyje nutrenktas jaunuolis. Mirtis nesirenka, dideliausią galybę priežasčių Jums sugalvoja. O mes, dar kol kas LIKĘ, liekame sutrikę, nežinodami, kur gi iškeliavote, į kokias erdves bei tolius buvote nunešti.

Kadaise buvo kalbėta, kad bus rojus žemėje. Deja deja, užtarnautas rojus ar pragaras bus pasiektas tik po mirties. Ir Tu, savo vertybes pamynęs stribe, ir Tu, miške už Laisvę kovojęs partizane, mirties buvote sulyginti, į vieną gretą pastatyti, dieviškųjų jėgų teisiami pagal tuos pačius objektyviausius įstatymus bei principus.

Miršta Brazauskas. Miršta ir Marcinkevičius, Bredberis, Reiganas... Kad ir ką buvote šiame gyvenime pasiekę, kiek valdžios, šlovės, pagarbos įgyję, visa tai — laikina! Žiauru, tačiau visų laukia tokia pati baigtis... Kyla natūrali mintis, kad, jeigu laikinas žmogaus gyvenimas, tai kada nors ir visas šitas pasaulis pavirs Visatoje skraidančiomis kosminėmis dulkėmis.

Tikiu, kad Jūs mus užtarsite. Tada, kai mums ateis paskutinioji valanda. Prieš rūstųjį Paskutinįjį Teismą. Tuomet kiekvienas turėsime jau anksčiau iškeliavusį artimąjį, vieną iš Jūsų, kuris (juk galima tikėtis) stos mūsų ginti, bus mūsų, žemiškai kalbant, advokatas... Ačiū Jums už šitą būsimą darbą!

Mes savo ruožtu irgi pagal savo supratimą stengsimės gyventi dorai, nuolat atsiminsime Jus. Ne vien tik kartą per metus.

Atsimenu ir sau artimus žmones, jau nesančius čionai. Dėkui Tau, senele, už šiltą rūpestį mažam neklaužadai, ačiū Tau, seneli, už gražius pasakojimus vėliais vakarais. Dėkoju ir Tau, brangi pussesere, už aplinkiniams dalintą žavią šypseną...

Iki pasimatymo! Tas bus dar negreitai, dar turiu ir aš sau skirtą kelią nueiti. Bet kai susitiksim, džiaugsimės vienas kitą matydami.

Visi visi, būkite laimingi, kad ir kur būtumėt! Juk reikia tikėti, kad su kūno į kapą užkasimu, asmens būtis tikrai nesibaigia, jog kažkur esama kitokių erdvių, sričių, kokių dar niekas šiame pasaulyje neatrado.

Dega Vėlinių žvakelė...

Visada Jūsų — Justinas