Lyg nieko ir nebuvo. Viduj lyg ir tuščia. O iš tiesų juk buvo.
Ir daug buvo. Bet kas gi tai žino? Nebėra tokių, kuriems galėčiau tai pasakoti. Ir apskritai, vargu, jog kažkas kitas klausydamas viską iš šalies galėtų bent maža savęs dalimi pajusti tai, ką jaučiu aš. Galbūt taip ir geriau, juk ne kiekvienam tokie žygdarbiai gali pasirodyti garbingi. Net pats artimiausias sunkiai tą suprastų, juolab, jei jis palaiko kitą pusę - aiškiai ne tavo naudai.
Sėdžiu - priešais sėdi jis. Jausmų jo akyse rodosi, apvalus lygus nulis. Visiškai. Ir pas mane nėra jų protrūkio. Jau seniai bejaučiau kažką, kas priverstų visą kūną virpėti iš laimės. Turbūt pripratau. Net nebepamenu, kas tai per jausmas. Tik kvailas vaizdas dar likęs atminty, jog kai pamatai nuotrauką, išgirsti vardą ar tiesiog kažką kas susiję su vienu ar kitu žmogum, ir kūnas pats ima kaisti. Apima drebulys. Iš laimės. Ar ilgesio. Koks skirtumas, nei vienas, nei kitas nėra amžinas. Keistas jausmas, tačiau geresnio, ko gero, nerasi. Arba ieškoti nevargsi. O kam? Juk taip apakęs nuo emocijų pulsi kiaurai sieną. Išmuši skylę. Savo gyvenime, aišku. Ir kas ją užlopys? Suprantama, jog niekas. Po to apims nerimas, vėliau depresija, dar vėliau ilgesys, paskiausiai norėsi viską ištrinti iš atminties, arba grįžti atgal. Nei vienas, nei kitas - neįmanoma. Štai tiek ir belieka iš to gero jausmo. Laikino. Velniškai gero, bet laikino. Atrodo, kam jo reikia jei šitaip baigiasi? Niekam. Bet vis tiek jo norisi.
Akyse vis dar išnyra užpraeitas vakaras, nors galbūt teisingiau rytas. Taip. Rytas. Nuo trečios iki maždaug ketvirtos valandos. Oras bjaurus, žodžių beveik nėra, groja muzika, vėjas negailestingas. Susigūžimas pastogėje - maža paguoda, tačiau viską atperka tai, jog esi glėbyje. Nesvarbu kieno, svarbu tą akimirką nesijauti vienas. Bet ne. Šituos vaizdus atsimenu, tik jei pasistengiu, ir gan gerokai. O štai kiti - pasirodo savaime. Plaukia pro akis ir atrodo lyg sapnai. Išties būtų galima būtent taip ir pagalvoti, kai po viso to netyčia pažvelgi į už gerų 10 metrų esančias mėlynas dideles akis. Pažvelgi vieną, antrą, lyg ir trečią kartą. Taip, tikrai nesunku pagalvoti, jog viskas tą jaukų rytą tebuvo sapnas. Sapnas, pagražintas alkoholiu, cigaretėmis, tylia sena gera muzika, vis atsitrenkiančia tai į vieną, tai į kitą mūrinės pastogės sieną; prisiminimais, gerais draugais, niūriais, bet šiltais jausmais ir galbūt kažkur giliai esančia sąžinės graužatimi. Bet kokia ten sąžinė, kai bučiuoji lūpas ne to, kurio derėtų, tačiau jausmas vis vien šimtą kart geresnis. Nors imk ir mirk, bet nustot neįmanoma, tiesiog per daug gera.