Nuo Plungės ir dabar dar matosi iš tolo
Likučiai Gondingos, piliakalnio didaus.
Kadais čia vaidilutės šventą ugnį kūrė,
Vėliau tvirtovė kilo, saugojo žmogaus

Gyvybę šventą, laisvę, kolei aršūs priešai
Užgrobė ją ir įsikūrė čia ilgam.
Vis tiek atėjo kraustytis jiems laikas. Tiesiai,
Paslėpę pilyje turtus ne su visam,

Patraukė link namų, raktus gudriai paslėpę
Ir pilį prakeikė. Te saugo ją velniai.
Taip įsikūrė vienoje pilies palėpėj
„Ponaitis“, virtęs juodu katinu. Tingiai

Tamsoj apeidavęs visas valdas užkeiktas
Ir žmonės naktimis bijojo priartėt.
Žinojo jie apie turtus didžius, bet veikti...
Geriau prie jų net savo rankom nesiliest!

Taip bėgo metai greit, aplinkui viskas kito,
Paslėptas lobis liko, net velniai kas sau...
Ir vieną kartą, ryto saulei tik prašvitus,
Krontauskis, sūnūs trys nusprendė pašienaut

Šalia piliakalnio, greta Stonaičių dvaro –
Ten augo sodrios, tankios žolės pasklepiuos.
Sutartinai jie dirbo, buvo susitarę,
Ligi vidurdienio užbaigti. Nevalios

Ilgiau šienauti. Pailsėt juk reikia vyrams...
Į seną medį atsirėmę, po keru
Pajuto kūnu, kad kažkas tai kieto styro.
Skrynia! Kai ją atvėrė, tapo taip šviesu

Nuo aukso blizgesio. Va čia tai tikras lobis!
Visi Krontauskiai ištiesė į ją rankas.
Apėmęs jausmas dega, niekas nesidrovi,
Juk puikiai žino jie – įvykdytų bet ką...

Pakėlė sunkią skrynią – neš dvaran Stonaičių,
Tik į namus, tik ten vienintelė vieta!
O iš virbyno – šast, iššoko toks velnaitis:
– Ponuli, atiduok, tai mano ta skrynia!

Jei nori pasilikt, aš sąlygą diktuoju:
Turėsi atiduot kas pirmas pasitiks
Kai grįši į namus. Krontauskiui rankom moja
Trys sūnūs – brangus tėve, su viskuo sutik!

Sutinka visad tie pikti sarginiai šunys,
Niekuo nerizikuojam, keisime kitais.
Paduoki velniui ranką, nes retai taip būna,
Gi nelaimėjo lobį nieks anais laikais.

Krauju jis pasirašė sutartį lemtingą,
Sutikdamas ramiai su sąlygom visom.
O velnias sugriebė dokumentą ir dingo.
Suskambo vyrų širdys tik linksmom gaidom…

Visai nurimo tėvas, su velniu sukirtęs.
Įritino jie sunkią skrynią į ratus.
Kely, link dvaro šitoks triukšmas baisus girdis!
Tik kas žinojo, kad šunų visai nebus.

Užmigo jie giliu miegu, lyg kas pakirto,
Net negirdėjo šaukiančių garsių balsų.
Atūžė viesulas. Dangus stipriau suvirpo
Žemai palinko medžiai, darės nejauku.

Ir išlėkė sutikt į lauką dukružėlė,
Nustebus tokiu elgesiu savų labai.
Skubėdama vikriai vartus sunkius nukėlė
Ir iš Stonaičių dvaro dingo amžinai.

Pavirtę viesulu velniai pilin lakino,
Uždarė požemin. Ilgai dar per naktis
Visi girdėjo gailų verksmą. Tai kankynė.
Gobšumas vyrų tų… Jau nieks nebeišvis…

Praėjus daugel metų čia gyvenę žmonės,
Pamiršo įvykius praėjusių laikų.
Tik vieną rytą Plungėn ėjęs bernas jaunas
Prie Babrungos sutiko akių nuostabių

Gražuolę, dailiai aprėdytą. Prie pat liepto
Sustabdžius, prašė jo pagalbos verkdama.
Pagailo jos vaikinui, širdį ėmė diegti,
Mat paties pikto velnio buvo pagrobta.

Įspėjo mergina – tik nebijoki nieko,
Tau nieko nenutiks, išgelbėsi mane –
Kitoje pusėje sutikęs ką prie liepto
Turėsi tik į lūpas pabūčiuot. Deja,

Išvydo milžinę baisingają rupūžę,
Iš tolo sklido kvapas smirdantis nuo jos.
Ji striktelėjo pusėn jo labai įtūžus.
O ne, tikrai vaikinas jos nepabučiuos…

Ir metė žemėn dovanotą nosinaitę,
Iš išgąsčio iššoko akys ant kaktos.
Velniai nematė jos… Pabėgo toks sukaitęs…
Pana suprato, kad iš jo jokios naudos:

Aš antra metų tiek dabar kentėt turėsiu,
Kol gelbėtoją vėl galėsiu susitikt.
O vargas didis man… Ir viesului palietus,
Išnyko ji į požemius tamsius dar syk.

Nuo tos dienos daugiau panos nematė niekas.
Aukštais apaugo medžiais upės šios krantai.
Istorija šita naujoms kartoms vis lieka,
Vis rymo Gondingos piliakalnis ramiai.