Žliugia nuotaika pargrįžau po aštuonių metų pertraukos į Palendriose pūpsantį  šv. Benedikto vyrų vienuolyną. Kur tik akys mato — kauburiuojantys laukai, dobilais žydinčios pievos, grybiena kvepiantys gojeliai, miškai, vandens telkiniai, apsupti  laumžirgių. Iš tiesų šventą vietą pasirinko vienuolynui statyti prancūzų vienuoliai.

    Lijo. Po skėčiu slėpiausi ne tik nuo šlapumos, bet ir nuo įkyrių minčių. Kad jas kur nelabasis! Tikiuosi čia vienuolyno dvasia išsems iš mano pavargusios makaulės bičių spiečiu tapusį protą ir pripildys ramybės, skaistumo, gerumo… Naivu?
   Svečio teisėmis apsistojau „Aušros namuose“. Vienuolėms neįprastu entuziazmu pasitiko mane Magdalena — nė keturiasdešimt neturinti moteris. Nuobodus iki žemės sijonas, šiltas neaiškios spalvos nertinis priminė mano mieląją močiutę.

   Begalinis malonumas, kai pažadina gaidys ir vienuolyno varpų duetas. Net jeigu tai penkta valanda ryto. Rytinių mišių metu man šilo rankos, kojų pėdos; širdies plote — malonūs virpesiai.
Vienuoliams giedant grigališkus choralus, gelsva apvytusia mano oda ritosi ašaros. Skauda. TAO dvasios mokytoja iš Malaizijos mane mokė:
— Maudžia sielą? Skaudu? Ego per didelis, Sonata. Skausmo dydis be išimčių adekvatus ego dydžiui.

Oi, kad supykau tądien už tiesą. Dvi savaites kojos nežengiau pas tai-chi mokytoją.
Taigi, ego aplaužyti ne taip jau paprasta. Čia tau ne vištienos kepsnį iškepti.
Bet grįžkime į vienuolyną, kur aš sudėjus rankas maldai raudu tyliai sau. Snarglys — iki bambos, ego — iki dangaus. Žvilgt į rankas. Supratau — nejaunėju. O gaila. Bet nėra ko per daug sielvartauti. Juk balzakiško amžiaus moterys ypač kerinčios. Naivumas jų dingęs, seksualumas išaugęs iki begalybės, drovumo išvis nė su žibintu nerasi. Sakoma, jog veidrodžiai nemeluoja. Kartais žvelgia iš ten senė, tik dar su visais savais dantimis, dažytais plaukais ir raudonintom lūpom. O kartais seksuali Nefertitė — žvitrių akučių ir mielo veidelio. Mat jį bala, tą veidrodį.
— Si lavi! — pasakytų prancūzaitė, o aš sakau gera buvo, yra ir bus gyventi.
Tai kasdienybės pilkis, įsispraudęs į pasąmonę ir neleidžia matyti gyvenimo gražesnio nei iš tiesų koks jis yra. Dėl šios priežasties ir šlapiai žavus ruduo neteikia džiaugsmo tiek, kiek norėtųsi. O galėtų. Atvykau į vienuolyną apvalyti užsigliaumėjusią sąžinę. Priėmiau komuniją. Palengvėjo. Tiksliau, pajutau, jog paaugau. Nesupraskite klaidingai. Ūgis galbūt net ir sumažėjo kokį centimetrą kitą. Tai nuo per sotaus užjūrio gyvenimo Nyderlandų žemėje. Iriantis į priekį šalyje, kuri vienu metru žemiau jūros lygio, gimsta keistas požiūris į gyvenimą. Vis juokaudavau, jog olandai saviti nuo per didelės drėgmės atmosferoje. Negaliu atsižavėti olandų proprogeneracijom, kurios ant pelkių ir durpynų pastatė miestus, miesteliūkščius.