ėjai,
o sniegas leidos po truputį
nuklodamas takus pilkus,
gatves,
tik tvoros pakely žymėjo tavo kryptį.
Ėjai ėjai –
pro užsitvėrusias valdas,
pro aklinas kiemų ribas.
Šaukei giliai net nepravėręs lūpų,
meldei nematomai suklupęs tamsoje.
Jie neatvėrė.
Tu neprašei.
Ir skilt bepradedąs pasaulis viduje
vėl sulipdytas
virpančiai sekundei,
tvirtybės teikė.
Ėjime.