Atsigręžęs matai, kaip toli nuėjai nuo gimimo dienos.
Ir sutrikęs galvoji, kiek kelio dar liko nueiti.
Nežinai, nesi tikras, ar kita valanda įdienos,
Nes senatvėj, net keista, gyvenimas didina greitį.

Gal todėl mintimis bent skubi kopt svajonės viršūnėn.
Gal todėl sapnuose į Visatos erdves danginies.
Ar keliauji ašigalin, įsisupęs į protėvių gūnią.
Kuo toliau, kuo toliau nuo žabangų lemties...

Dienos bėga kaip upės ir niekas užtvenkti negali,
Laiko griūtys aplink, kur tiktai užmatai.
Naktimis tu šaukies kaip vaikystėj apgint Visagalio
Ir prailgint kelionę, nors nesi išimtis, paprašai...