Po medžiu guli
kalnelis visas, guli –
Sunkiai per burną
Alsuoja, akiniai
Senučiuko madingi, o
jis išsidrėbęs po liepomis,
toks nemažas, sveria kaip
dramblio koja, plaukai –
apšienautas avilys.

Drėgna servetėlė jam,
Matau karšta. Drėgna,
Kvepia ji, be alkoholio.

Šlapiais pirštais kažką
Graibalioja, lyg į knygą
Peckioja nelygiai :

Kaulėta ranka po
Marškiniais, tokia
Ironiškai sulysus.

Va po liepomis guli
Storulis, atsigerti visai
Nesinešęs, jam dieta,
Gal mes netrukdykim, jis
Eilėrašty drybso ir rašo.