Netiesa, kad pasauliui savo laiku buvo pašykštėta laimės ir dėl to mes dabar sėdime kaip ant adatų: anksti keliamės, vėlai gulamės (nes nenorime anksti keltis) ir perdėm dažnai nerandam sau vietos tada, kai mums nereikia nei keltis, nei gultis. Man atrodo, kad mes tai darome dėl to, kad atsidūrėme „darytojų“ regione. T.y. buvom atkelti čia tam, kad būtent tai ir darytume, nes galime, nors ir burbame. O štai kituose regionuose, žinant, jog laimės paskirstymas pasaulyje ne vienodas, žmonės veikia ką kita. Jie nesikelia rytais ir neeina gulti vakarais, o vietoje to, mokosi vaikščioti kriauklių briaunomis...

Tai atsitiko vieną niekuo neypatingą dieną, trečiadienį, trečią valandą po pietų. Man bosas atkišo storą bilietų pluoštą ir pareiškė: „ten ir ten suka neblogą medvilnę, tai tu nuskrisk, prifotografuok ir man atsiųsi, o tada žiūrėsim, ką su tuo daryti“. Paskui apkabino mane, nors jam tai nebūdinga (kita vertus jis visuomet mėgdavo glebesčiuoti savo investicijas, kad ir kokią formą jos būtų įgavusios), užkabino ant kaklo išmanųjį telefoną su fotografavimo funkcija ir išspyrė pro duris.
Lėktuve jaučiausi vienišas bei gerokai nutolęs nuo savo ritmo. Ilgėjausi jo, nes nebereikėjo keltis anksti ryte, o to man jau užteko, kad nebežinočiau, kada eiti gultis. Taigi, galvojau. Turbūt tai yra geriausia, ką žmogus sugalvoja tokiomis situacijomis: galvoti. Pro apvalų langelį matėsi lėktuvo sparnas. Šalia parpė akis juodu raiščiu užsirišusi juodaodė. Stiuardesė plakė keleivių akivaizdoje ne tik gaiviuosius gėrimus, bet ir savo užpakalį. Tiek iš to skrydžio ir tepasiemiau.

Išlaipinimas įvyko greitai, konvejeriniu būdu ir vargu ar tai būtų galima pavadinti kažkaip kitaip, nei konservų fasavimu tuno fabrike. Keleivių išlaipinimas = konservų fasavimas. Ut. Paskui mane buvo apėmęs nenoras suprasti, jog aš – kitoje valstybėje, kitame regione, kur niekam neįdomu, nei kada aš keliuosi, nei kada guluosi. Mano pasamprotavimai ir paburbėjimai ta tema čia taip pat netenka prasmės. Pasijutau taip, tarsi kas būtų pakėlęs naštą nuo mano pečių. Bet aš to lyg ir neprašiau! Nuolat skundžiuosi, bet neprašiau nukelt naštos! Tai dalis manęs. Be jos jaučiausi gana tuščias ir nykus. Ypač tiems žmonėms, kurie kažkuo gyvena būtent čia, toli nuo mano krašto. Taip toli, kad turi visas teises susvetimėti ir būti į mus nepanašūs.

Akimirką stovėjau tuščia galva prie eilinio gatvės stulpo. Man atrodė, kad turint omenyje tai, jog mano galvoje tuo metu nevyko praktiškai jokie procesai – aš pernelyg ir nesiskiriu nuo minėtojo stulpo. Bet čia pajaučiau ant kaklo pasikabinusio telefono svorį, o tai tarsi priminė man žmogiškų minčių, procesų ir jausmų tęstinumą, norom ar nenorom perleistą tiems mikrobangų principu veikiantiems aparatams. Žodžiu, perbraukiau pirštu per ekraną ir jis, tarsi geriau žinotų, ko man reikia, įjungė kažkokio tai poligloto numerį. Perbraukiau pirštu per jį, stebėjau, kaip jis nusidažo žaliai ir jau pasigirsta pirmieji pyptelėjimai. Daugiau iš smalsumo, kaip telefonas sugeba sujungti žmones, nei iš noro išgirsti poligloto balsą. Bet su jo „alio“ aš nustojau būti stulpu, kuriam savo pasakojime skyriau ryškiai per daug dėmesio...

Kitą akimirką aš jau riedėjau poligloto džipe ir klausiausi žodžių, kuriuos jis man sakė. Sunku pasakyti, ką būtent iš tų žodžių girdėjau, o ko – ne. Na, bet jis kalbėjo, aš klausiausi ir to buvo gana. Mano smegenys, kurios šiaip jautrios per dideliam informacijos kiekiui, mane tausoja, todėl primena tai, kas įvyko po to, tačiau nieko daugiau: prifotografavau medvilnės pluoštų, neplautų rankų, tankių miškų, neįkopiamų kalnų bei lentinių namų; ruošiausi kilti, bet čia poliglotas kažką pasakė, kažkur nuvežė, kažką padarė ir aš pasijutau be drabužių, nepažįstamoj apsuptyj, o man ausyse spengė tyla. Čia prasidėjo mano ilgas, akmenuotas suvokimas, kas yra laimė, kur jos apstu ir kur – ne, bei ką žmonės IŠ TIKRŲJŲ veikia, kai negalvoja apie savo miego valandas arba visai jų neturi.

Migla. Štai nuo ko prasideda tikras kelias. Jei atsimerki, o prieš tave – skaidru, vadinasi, tu jau būsi pasukęs ne ten. Jei gerai žinai, kad turi nuvažiuoti ten ir šen, padarytą aną bei trečią, o grįžęs ten, kur, sakaisi, yra tavo namai, matysies su juo ar ja, tu jau, galbūt, nepataisomai pasiklydęs. Taip man sakė žmogus, kurio aš niekada ligi šiol savo gyvenime nebuvau matęs. Bet jo balsas buvo toks ramus ir prasismelkiantis, kad norėjosi klausytis ir tikėti, lyg kalbėtų tėvai. Tavo kelias – tęsė balsas – yra tai, kuo tu eini, o ne link ko. Kelias visados bus ten, kur tu statai kojas ir mes turime žiūrėti po jomis tam, kad matytume ir gerai suprastume, kas po jomis, o ne kuo mes avime ir tuo didžiuotumės.

Aš buvau be drabužių, basas ir man buvo šalta, bet balsas liepė užgniaužti tas mintis, nes jos nebuvo esminės. Jose nebuvo atsakymo, kaip išeiti iš miglos, o jei ir buvo, tai jis per daug siejosi su „keliuosi anksti, guluosi vėlai“. Tam, kad žengti pirmąjį žingsnį iš miglos, kurios esi gaubiamas arba, tiksliau, migla, reikia išgirst ją. Kokia ta migla, koks tu joje, kiek sau leidi būti tokiu, koks esi ir kaip toli tu nori eiti?.. Neiškentęs žingtelėjau pirmą žingsnį, bet koja kažką sutraiškiau. Pajutau ir kraują, ir gėdą. Balsas ramino: kol kas – tobulo kelio pradžia; aplink tave – migla, tavo pirmasis žingsnis – palydėtas skausmu, gėda bei duženom; dabar ir yra tas momentas, kuomet tu pradedi iš tikrųjų eiti. Ir aš pradėjau.

Žingsnis po žingsnio stačiau kojas. Lipau kriauklių briaunomis. Tai nebuvo kažkas, ką aš žinojau ar numaniau – tiesiog kilnojau kojas atidžiai ir su įsijautimu žiūrėdamas į tai, kas liečia mano pėdas. Kriauklės po mano žingsnių likdavo sveikutėlės – jokių įspaudų ar pėdsakų. Štai dėl ko – svarsčiau aš – prie jūros mes randame daug kriauklių, bet daugiau nieko. Tarsi svetimos laimės likučius ir godžiai renkam jas, tačiau neusvokiam, kam. Jos mus kažkuria dalimi traukia, bet mes juk nežinome, kad galime jomis eiti, nes tai, iš pirmo žvilgsnio, atrodo beprotiška.

Staiga balsas nutilo. Migla išsisklaidė. Kriauklės pasibaigė. Aš, tuo tarpu, stovėjau su blizgančiais auliniais batais, geriausiomis laivyno kelnėmis ir aukšta skrybele, mojau horizontui. Į mane talžėsi vėjas, nežinia ko klykavo žuvėdros ir it pašėlusi klegėjo visa įgula – mes atplaukėme! Iš visų pusių aidėjo šūksniai: „Kristupai, Kristupai, Kristupai!..“ Pamaniau, kad Kolumbas – tinkama pavardė istorijos vadovėliams. Plačiai išsišiepiau, praskėčiau rankas ir išdidžiai leidau man užkabinti gėlių vainiką.

Paskui supratau, kad kriauklės veda ir į dangų, nes kartu su Gagarinu atsidūriau virš debesų. Mes nekalbėjom apie dešrą, degtinę ar kitus žemiškus reikalus – mes tiesiog jutom skrydį bei tą kelią, kuriuo čia pakilom. Mes gerai žinojom, kas po mumis ir kuo mes judom. Mes matėm savo kelią plokštumoje, kur viskas supaprastintai atkurta tiems, kas yra išsiblaškę ar tiesiog skraidžioja padebesiais. Bet ne taip, kaip mes.

Galiausiai kriauklės po mano kojomis ėmė smarkiai vingiuoti. Į kairę. Į dešinę. Aš jau, tiesą sakant, maniau, kad nubusiu darbe ir suvoksiu sapnavęs arba užknarksiu pats lėktuve beskrisdamas atgal iš kur atskridęs, kai kriauklės nutrūko, taip staiga, kaip ir buvo prasidėjusios, o prieš mano akis suspindo jos akys.

Aš priėjau taip arti, kad to net nepastebėjau. Mūsų neskyrė nė žingsnis. O mane vis dar gaubė lengvas svaigumas, kol atitraukiau akis nuo kriauklių prie jos. Ji teištarė: „nepražiopsok manęs“ ir lengvai nusišypsojo.

Viskas per; iš; po; vis.

Virš galvos praskrido lėktuvas. Atsimerkiau. Viskas tapo aišku. Lyg „ačiū“ prieš „prašom“.

Taigi (tęsiau visiems klasėje susirinkusiems vaikams), darykim, tai, ką darom. Eikim miegoti vėlai, iš pykčio, nors ir kitą dieną tenka keltis anksti. Ir darykim visa su tokia aistra, kad atrodytų, jog skęstam, bet niekada nepaskęsim, nes TAIP kapanojamės! Darykim, nes esame darytojų regionas, o tie, kas turi daugiau laimės, nebebijos jos prarasti, nes jaus, kaip stipriai mes viską darom. Kaip stipriai atsikeliam ryte ir kaip dar stipriau einam gulti vėlai vakare. Gana ryžtingai. Jų laimės bus per akis visiems, o tai, ką darom mes, skatins tuos, kas moka, ir toliau bėgioti kriauklių briaunomis... Kad mes vėliau galėtume važiuoti į Ameriką padirbėti svetimo krašto labui, ar perskristi žemyną ar surinkti kriaukles po tų, kurie kažkada jomis nuėjo ten, kur šviesa.

Nes jie nei anksti kėlėsi, nei vėlai ėjo gulti. Diena ir naktis keitėsi pagal juos...