Nekask duobės... (3)

Na, kas gi čia su jumis atsitiko, močiute? – maloniai pakalbino daktaras, priėjęs prie lovos. – Kur skauda? – dar paklausė, dėdamas termometrą jai po pažastim.
– Geriau, daktare, klausk, kur neskauda... Visa kaip sudaužyta...
– Žinoma, kaip neskaudės, – pasakė apžiūrėjęs, – lūžęs dešinysis šlaunikaulis. Dar teks pakentėti, kol įdėsim į įtvarus. Paskui palengvės, bet pagulėti teks ilgai.
– O kiek gi reikės gulėti, daktare? – susirūpino Juozapienė.
– Mažiausia porą mėnesių, o dabar paklausysiu, kas girdėt plaučiuose. Ar galėsit atsisėst?
Zabeliutės padedama moteriškė atsisėdo ir jos prilaikoma kantriai laukė, ką pasakys daktaras.
– Štai ir viskas, – ilgokai krūtinę ir nugarą  apklausęs pasakė jis, – galit atsigulti. Pakol kas plaučiuose nieko įtartino nerandu, temperatūros irgi nėra, bet už kokių poros dienų norėčiau dar patikrinti. O dabar sutvarkysim lūžimą. Kaip ilgai gulėjot pargriuvusi ant sniego? – klausinėjo daktaras, kad nukreiptų ligonės dėmesį nuo galimo didelio skausmo.
– Turbūt nelabai ilgai. Pečių užkūriau eidama į tvartą, o kai atsidūriau pirkioje, pamačiau, kad pečius tik ką įsikūręs...
– Tai taip ir gyvenat viena?
– Ne visai... Gyvename dviese su sūnumi, bet jis dabar kariuomenėje. Vyresnysis sūnus jau seniai vedęs, gyvena kitur.
– Laiku pasimaišė žmogus, o tai galėjo labai liūdnai baigtis. Kad atėjo kaimynė, tai irgi labai gerai, – pagyrė dar daktaras, – bet dabar jau kompresų užteks. Geriau spiritu įtrinti ir laikyti sausai. Jeigu neturit, parašysiu receptą.
– Turiu „dinatūro“.
– Labai gerai... Su juo ir trinkit, o aš tuojau baigsiu. Ar labai skaudėjo? – užjaučiančiai pasiteiravo daktaras.
– Kai tempė per slenkstį, ne tiek skaudėjo ir tai iškenčiau...
– Ar tai čia ta pati mergelė, kuri rado jus sugriuvusią? – atsisuko daktaras į Zbeliutę.
– Ta pati, daktare, – patvirtino Juozapienė, – jei ne ji, tai aš ir dabar ten tebegulėčiau...
– Laimingas atsitiktinumas, – lyg pats sau pasakė jis, – turėjai vargo, mergužėlė, – nusišypsojo Zabieliutei, – kaip tau ir pavyko?
– Rekėjo ką nors daryti... Nepaliksi gi žmogaus lauke sušalti... – kukliai nuleido akis Zabeliutė.
– Girdėjai, ką sakė daktaras? Du mėnesiai... – tik išvažiavus daktarui, pravirko moteris. – Aš gi nė vienos dienos negaliu apsieiti be žmogaus, o čia mėnesiai... Ką dabar reikės daryt?
– Ar iš tikrųjų nėra kam tamstos prižiūrėt? – susirūpino Zabeliutė.
– Nėra, vaikeli. Viena bėda ne bėda. Atrodo jau būtų gerai... Iš vienos bėdos išsisukau, likau gyva... Bet kas dabar manęs laukia? Baisu ir pagalvot...
– Argi neturit kokių nors giminaičių ar pažįstamų, kas galėtų padėti. Ne taip jau čia daug... Tik porą mėnesių...
– Giminių mažai, marti su mažais vaikeliais... Tikrai negalės palikti vienų namų. Sesuo pati ligonis, daugiau guli negu vaikšto. Nežinau nieko, ko galėčiau prašyti tokios pagalbos.
– Vis tiek nėra ko taip labai nusiminti, – ramino moteriškę Zabeliutė, – yra bėda – bus ir roda... Svarbu, kad gyva likot, nesušalot.
– O žinai, vaikeli, ką aš sugalvojau? – staiga nušvito Juozapienė. – Ar negalėtum tu, Zabeliute, pas mane pasilikti? Pas Dobilus jau atitarnavai, ateik pas mane, ką? Ne tik tiems dviems mėnesiams, kol koja sugys, bet ir visiems metams, kol grįš Jeronimas iš kariuomenės. Mokėsiu aš tau nemažiau kaip gaspadoriai moka, pavalgyt mums abiems visko užteks, o darbo bus kur kas mažiau negu pas ūkininką. Pas mane tik  karvė ir daržas, daugiau nieko neturiu. Kai mirė vyras, žemelę išnuomavau, Jeronimą išleidau mokintis amato, o sau pasilikau tiek, kiek dabar mums abiems užtektų pragyvenimui. Žinoma, tie du mėnesiai, kol aš gulėsiu ant patalo, bus sunkūs, bet už juos aš tau atskirai sumokėsiu. Labai norėčiau, vaikeli, kad tu liktum visus metus... Kad ir pasveiksiu, jaučiu, kad nebebūsiu tokia greita kaip iki šiol buvau. O labiausia tai labai bijau likti viena, kad vėl kas nors neatsitiktų...
– Gerai, – trumpai pagalvojusi sutiko Zabeliutė. „ Namuose manęs niekas nelaukia... Tarnauti kur nors vis tiek reikės...  O ar ne tas pats, kur tarnauti?“ – Gerai, sutinku, – dar pakartojo ji. – Buvom sutarę, kad poryt parveš mane namo. Aš jau ir savo daiktelius turiu susidėjusi, o dabar viską atveš čia, pas tamstą. Nebeverkit, teta, nepaliksiu aš jūsų, būsiu tiek, kiek reikės ir darysiu viską, ką liepsit. Aš jau pripratusi šeimininkų klausyti. Nuo šios dienos čia bus nauja mano vieta.
Gerokai po pietų Juozapienės aplankyti atėjo Dobilienė. Atnešė obuolių, medaus. Padavusi apkabino, pabučiavo, paglostė ir atsisėdo ant kėdutės prie lovos.
– Anksčiau negalėjau, – teisinosi ji, – dėl tų degtukų susivėlinau su ruoša... O ir Zabeliutė neatėjo, nebuvo kas padeda. Viena kol visur apėjau, tik dabar ištaikiau laiko... O kaip rūpėjo, kaip rūpėjo... Kaip gi tu čia laikais, širdele? Ar labai skauda? Ką sakė daktaras? Ar neperšalai?
– Dėkui jums už viską, – vėl apsiverkė Juozapienė, – net nežinau, kaip reikės atsilyginti. Esu laiminga, kad turiu tokius gerus kaimynus. Viskuo pasirūpino, visur padėjo... Ir daktarą parvežė. Prašiau Dobilo, žadėjo dar ir poryt parvežti. Šiaip tai man jau daug geriau. Kai guliu ramiai, tai net neskauda. O dėl peršalimo, tai daktaras poryt pasakys. Geriu visokių žolelių arbatėlių, prakaituoju... Jaučiu pati, kad karščio neturiu. Jei Dievas duos, prie plaučių niekas neprisikabins, tai bus viena bėda mažiau.
– Koks čia atsilyginimas, nė nekalbėk, – griežtai pareiškė Dobilienė. – Šiandien mes tau, rytoj – tu mums kuo nors padėsi. Dėl to ir esam kaimynai. Nieko negali žinot, kur kokia nelaimė tyko. Kad ir dabar... Ir reikėjo gi taip atsitikti, kai pati viena namuose... Kad nenumetus vakar vakare degtukų, baisu ir pagalvot, kuo viskas galėjo baigtis... O dabar tik vienas rūpestis, kad tik greičiau pasveiktum.
– Neišeis greitai, – gulėdama lovoje liūdnai ištarė Juozapienė, – daktaras sakė, kad mažiausiai du mėnesius gulėt reikės...
– Taip ilgai? Blogai... – susirūpino kaimynė, – o kas pačią prižiūrės?
– Mes jau susitarėm su Zabeliute. Ji sutiko pas mane pasilikti kol grįš iš kariuomenės Jaras, – jau linksmiau paaiškino moteriškė.
– Mat kaip? – pritilo Dobilienė, – jeigu jau susitarėt, tai ką gi... – pasakė ji patylėjusi, – teks ieškoti kitos merginos. Mes su tėvu galvojom ją kalbinti, kad liktų kitiems metams. Labai jau patiko mums ta mergaitė.
– Neatimkit jos iš manęs, kaiminkyte. Man jos labiau reikia negu jums, – ne juokais nusigando Juozapienė. – Jūs sau susirasit ir kitą, o man jau šiandien reikia žmogaus... Pati matai kokia mano padėtis...
– Tai žinoma... Jei tik ji sutinka... Geresnės niekur tu nerastum, kad ir kaip ieškotum, – neprieštaravo Dobilienė. – Mes tik ketinome ją kalbinti. Gal ji nebūtų nė sutikusi, kas ją žino... Mums tai ji patiko, o gal jai pas mus nebuvo gerai. Pagyvensit kokius metelius kartu, priprasit viena prie kitos, susidraugausit, prisijaukinsi sau marčią. Grįš Jaras, galės ženytis... – pajuokavo kaimynė.
– Kad jis jau turi miestelyje merginą. Kai grįš, ženysis, – pasigyrė kaimynei Juozapienė.
– Sakai iš miestelio? – susidomėjo Dobilienė. – Kas tokia? Gal ir aš pažįstu?
– Kad ir aš pati nežinau, – prisipažino moteriškė, – iš bobelių girdėjau, kad kokios tai našlės Balnienės dukra. Bet Jaras pas ją laksto jau seniai... Iš visko matyt, kad rimtai galvoja.
– Tai va, turi marčią. Ar negalėtų ji tavęs prižiūrėt? Nereikėtų nė Zabeliutės.
– Kol dar neženotas, negali sakyt, kad marti, o Zabeliutė jau šiandien ruošiasi po namus. Išėjo prie gyvulių. Kai tik grįš pamelžusi karvutę, tuoj išgersiu šviežio pieno su duona ir medumi. Apie nieką daugiau nenoriu nė pagalvot. Ačiū, kad atnešei... Bus ir arbatėlei užsisaldinti... Medus tai ne cukrus... Su medumi ir žolelės geriau veikia.
– Medaus negailėk... Valgyk ar gerk kiek tik patinka. Ateisiu kitą kartą, vėl atnešiu. Medaus šiemet daug prisukom. Užteks visiems, kad tik būtų į sveikatą, – palinkėjo Dobilienė ir pakilo.
skorena