Guliu ant nugaros, įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Ant jų mirguliuoja balti mėnesienos ruoželiai. Kažkodėl neima miegas. Girdžiu tylų draugų šnopavimą. Elijaso lova sugirgžda. Jis atsikelia, apsivelka kombinezoną, varstosi savo didžiuosius kerzus su sagtimis.

- Kur eini? - klausiu aš.
- Fuck you, - atkerta jis.
- Mhm. Kur?
- Prie jūros.
Jis slenka tarp lovų. Aš išlipu.
- Galiu kartu?
- Aš irgi noriu, - išgirstu Karsteno balsą.

Mudu greit rengiamės. Elijasas nepatenkintas, tačiau laukia mūsų. Tyliai išsliūkinam laukan. Aplink - nė garso.
Traukiam takeliu per pušyną. Vėsu. Gerai, kad apsivilkau striukę, visgi ruduo. Draugai tyli, aš irgi jiems nieko nesakau. Tamsu, tik mėnulis apšviečia medžių viršūnes, ir man darosi baugu.

Jūra. Tamsi, rami jūra. Sustojam ant smėlio kopose. Elijasas ima nusirenginėti.
- Ką darai? - nustemba Karstenas.
- Maudysiuos.
- Gi šalta.
- Naktį vanduo šiltesnis už orą.

Mudu su Karstenu vis dėlto liekam ant kranto. Stebim Elijaso figūrą, šlubčiojančią jūros link. Džiugu matyti, kad viena jo koja akivaizdžiai plonesnė už kitą. Visi turi trūkumų.

Matau, kaip jis prisidega cigaretę ir su ja burnoj puola į vandenį. Atsigula ant nugaros, plūduriuoja,rūko, žiūrėdamas į tą pusę, kur stovi fabrikas - tolumoje jo šviesos atrodo niūriai, paslaptingai. Karstenas išsitiesia ant smėlio, aš šalia. Danguje tiek daug žvaigždžių, žiūriu į jas.

- Romantikai, - nusišaipo Elijasas, sėsdamasis prie mūsų.
- Ei, nesitaškyk! - susiraukia Karstenas.
- Nešalta? - išdrįstu paklaust.

Elijasas sėdi ant smėlio vien su šortais, apkabinęs rankomis kelius. Visas jo kūnas nusėtas smulkiais lašeliais. Man vėsu net su striuke.
- Ne. Gera.
Jam ant peties ištatuiruotas brūkšninis kodas - panašus į tuos, kuriais ženklinamos prekės. Prekės.

----------------------

Mes traukiame pakrante nežinia kur, į fabriko šviesų pusę. Karstenas eina pirmasis, po jo aš, Elijasas iš paskos. Kas buvo naktį paplūdimyje, žino, kaip ten tamsu. Baiminuosi, ar rasim kelią atgal.

Mano bateliai klimpsta į drėgną smėlį. Kartkartėmis pažvelgiu į viršų, matau tas žvaigždes, ir fabriko šviesas, ir vis artėjantį juodą kaminą. Manau, Elijaso tikslas kaip tik ten.

- Tvora, - sako Karstenas.
Mes trise stovime įsikibę į aukštą metalinių pinučių tvorą, skiriančią mus nuo tolimesnės kelionės. Fabrikas vis dar toli, Elijasas nusivylęs.

Ant tvoros kabo užrašas. Reabilitacijos centras.
- Ir jiems būtinai reikėjo jūros? - piktinasi Elijasas. - Ar nusipirko ją?
- Įdomu, kas ten? - klausiu.
- Visokie invalidai gydosi, - sako Karstenas. - Turčiai ir turčių vaikeliai.
Jis spiria į tvorą. Nepiktai, bet smarkiai. Tada apsisukam ir patraukiam atgal.