Ar bent žinai, kaip ją myliu?

Dėl jos galėčiau iššokti iš trečio aukšto. Ji man brangesė už aukso gabalą, už bet ką, šiame dievo apleistame  rutulyje.

Sakai pasiieškoti kitos, a? Tai, kad kitos nėra, ji vienintelė...

Prašau tavęs to paskutinį kartą...

Noriu, kad ji nekęstų ano šudžio. Noriu, jog Emilija vėl mane pamiltų.  Kaip seniau.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Maždaug  tais laikais, kai jūroje dar plaukiojo iškrypęs diktatorius Neptūnas, šake kutendamas kikenančiom undinėm užpakaliukus, kai angelai dar mėtė  ne tokias jau ir baltas plunksnas, o Mėlynbarzdis ieškojo statybinių medžiagų „Senukuose“, kad pratęstų pilies remonto darbus, tolimame, apleisto kaimo pakraštyje, gyveno žmogelis. Jis buvo toks senas ir toks negražus, kad visos kaimo mergos jo baidėsi kaip katės vandens. Senelis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido knapsodamas priešais kvadratinę dėžutę ir maukdamas stiprų gėrimą, kuriuo jį aprūpindavo bei suraugintą į namus atgabendavo geriausias jo draugas - Gaktčiukas. Senukas kitų pažystamų neturėjo, Gaktčiukas buvo vienintelis, nuolat lankantis  senolį, o kartkartėm net paplekšnojantis šiam  per sėdmenis.  
Galiausiai pabodo seneliui draugo dovanota dėžutė, kurioje be sustojimo bėgiojo ir ant grybukų šokinėjo mažas žmogeliukas raudona kepure, labai panašus į senuką jaunystėje. Tai pat įgryso tas nelemtas gėrimas, kurį dažniausiai net per jėgą Gaktčiukas pildavo pūnančion draugo burnon, tad nusprendė žmogelis mergos ieškotis. Bėgiojo jis po miškus ir kemsynus su kreiva, kerpėta šypsenėle veide ir ketinimu  bent pačiupinėti vieną tų gražuolių papūstom lūpytėm. O tos, kad bėgs į visas keturias puses, kad cyps ant viso miško, gąsdindamos beplunksnius paukštelius, išlankstytom kojelėm.
Ypač senoliui patiko stebeilyti  lakstančių merginų krūtis, tokias dideles, kone pienu trykštančias ir judančias aukštyn žemyn,  aukštyn žemyn. O kaip neišpasakytai nusiminė vargšas supratęs, jog merginom jis nepatinka, nes, visgi, yra per senas. Gaktčiukas bus dėl to kaltas. Taip, taip, taip ir niekas daugiau. Jis atrėžė didelį kasnį Senelio gyvenimo.  Per jį  seniokas net savo vardo neatminė.

Grįžęs namo iš nesėkmingos pupyčių medžioklės, žmogiukas išvydo Gaktčiuką besiraitantį ant kilimo. O kaip krykštavo, kaip juokėsi draugas už pilvo susiėmęs.  Senelis  baisiausiai supykęs rėke ant jo, šaukė, kol paspringo, o Gaktčiukas tik vartaliojosi ant grindų ir mosavo senoliui viduriniu pirštu. Pagaliau aprimęs atsistojo ir pažadėjo rasti seniui  mergą, taip jis atpirksiąs kaltę, jog nelaiku pasendinęs draugą. Jam išėjus, žmogelis  dar valandą grežė kilimą. Baigęs, paklojo jį į vietą, kaip tik tuo metu merginą už parankės vedinas sugryžo Gaktčiukas. Didžiulių papų ir plačių šlaunų buvo toji laukų gėlelė. Gaktčiukas ilgai nedelsęs suvesdino abu.

Senoliui patiko merga, bet labai jau nekalbi ta buvo. Ir tokia nejudri, it pagalys. Sedėdavo ant krėslo kiauras dienas ir spoksodavo į vieną tašką grindyse. Tik naktimis, kaip negyva iki lovos  nusliuogdavo, numigdavo  kelias valandas ir lėtai tartytum sraigė šliauždavo į daržą.  Ten pavalgydavo kopūstų, o  grįžusi vidun, vėl krėslan sėsdavo. Senelis ir vienaip, ir kitaip stengėsi prakalbinti žmoną, bet išpūstų krūtų ir išplėstų šlaunų savininkė nereagavo nei į senolio veiksmus, nei į jo žodžius.  Seniokui tas labai nepatiko, ir jau ruošėsi eiti pas Gaktčiuką pasiskųsti, kad atvedęs jam netinkamą žmoną, bet kaip tik tą dieną senolis išvydo pokyčius. Ta boba kaip sedėjo dienomis ant krėslo, taip ir sedėjo, kaip nepratarė nei žodžio, taip ir nepratarė, bet vat pilvas jos tai neregėtai išsipūtė. Slinko mėnesis po mėnesio,  pilvas vis pilnėjo ir pilnėjo. Kartu su pilvu, dar labiau išsiplėtė šlaunys ir krūtys.  Pastambėjo boba taip, kad savo numylėtąjį  krėslą sulaužė, o seneliui  vietos ir  lovoje nebeliko. Nežinojo vargšas ar čia nuo tų kopūstų ar nuo nejudraus gyvenimo, tad nutarė paklausti Gaktčiuko, kas su žmona darosi.  Ir labiausiai apsidžiaugė, kai šis  pasakė, jog storoji laukiasi ir greitai pagimdys vaikelį. Tai džiaugsmo buvo seneliui. Prikišęs ausį, kiekvieną dieną klausydavo, kaip skardžiu bosu ūbauja kūdikėlis žmonos įsčiose.  Ir boba pati gyvesne tapo, keletą kartų net užriaumojo išgąsdinusi senelį, šiam, didžiulį jos pilvą, sumaišius  su krosnimi ant kurios tas miegodavo.

Štai, pagaliau su žaibais ir perkūnija, ugnikalnio įsiveržimais ir viesulais, atlkibinkščiavo lemtingoji diena.

Tuo metu, kai bobai  fontanu, keturių metru spinduliu pasipylė vandenys, senis nelabai suvokė padeties realistiškumo. Jis stovėjo priešais žmoną sustingęs, šlapias, o iš akiduobių išlindusios akys matė tai, ko niekad gyvenime neteko regėti. Galbūt ir neteks. Kaip tik tuo metu į kambarį įsliuogė Gaktčiukas, apsirėdęs buvo strainiai: su juoda uniforma, raudonais marškiniais ir šlipsu. Veide be perstojo švietė balta it bebro šypsena.  Ir atrodė jis laimingesnis už patį senioką. Bet neilgai.

- Tai nežinai kaip elgtis, senuk? Koks iš tavęs vyras jei nesupranti kas moteriai darosi?
- O kas... o kas jai darosi. A? –  išsižiojo senukas paleisdamas iš tamsybių musę.
- Ji tuojau į pasaulį išleis tavo vaiką, mielas drauge, bet nebijok, aš  pagelbėsiu tau. Darysi viską taip, kaip pasakysiu.
- Ką pasakysi?  A?
- Dabar klausyk. Paimk ją ir nunešęs paguldyk ant lovos, tenai bobai bus patogiau ir ji lengviau išstums vaikelį.

Kol senukas nešė bobą prie lovos, Gaktčiukas nusivilko kostiumą, atsiraitojo marškinių rankoves ir palengva nukėblino iki daržo. Pasirinkęs kopūstų, paganė akis į miške bėgiojančias pusnuoges mergas. Grįžes, nusivalė prakaitą nuo kaktos ir galop nuvaikė leisgyvį šunėką  nuo statinaitės.

Benešant bobą, nelabai simpatiškam seneliui atjungė rankas, susuko radikulitą ir nedaug trūko, kad žarna pro kitą galą išlystų. Vargais negalais, jis užvilko žmoną ant lovos.

Boba išsižergė ir ėmė klykti nesavu balsu it skerdžiama kiaulė. Senelis  kaip pametęs stogą lakstė pirmyn, atgal. Tai prie draugo, tai vėl prie bobos.
- Švenčiausieji malūnai, a tik nemiršta mano boba, ku dabar daryt?
- Nemiršta dėdai, nemiršta. Paimk rankšluostį,  - įsakė Gagktčiukas.
Žmogus padarė kaip lieptas.
- A jei pasimirs? Padėk Gaktčiuk, daryk ką nors.
- Tai tavo, mielas drauge, pareiga.  Priimti kūdikį privalai pats. Negaliu tau padėti, o taip norėčiau.  

Senelis akimirką užsivėpsojo į  trobelės kampą. Jis  mąstė ar ne per sunki pareiga jo laukia, ar nebūtų lengviau gryžti prie senųjų laikų, kai kvadratinė dėžutė jam atstodavo gyvenimą, o gardusis lakalas – žmoną?

- Paskubėk, mat jie tuojau pasirodys, blet!  – Užrėkė Gaktčiukas ant visos trobos, taip užbaigdamas paskutines svyruoklio šuns dienas, o senį pažadindamas iš netikėtai jį apėmusio transo.
- Jie? Tai manoji boba pagimdys net kelis pyplius? – Senis žiopčiojo kaip žuvis vandenį, žiūrėdamas tai į prakaituojančią žmoną, tai į taip pat prakaituojantį, kaip niekada susirūpinusį draugą.
- Ne senuk, paklausyk manęs atidžiai. Gimus vaikui, pasiimsi jį ir spruksi kuo toliau iš šitų namų, jau greitai į šias vietoves atkeliaus  Kvirinas, ketinimu – nužudyti tuojau gimsiantį vaikelį. Tad privalėsi sprukti į miška ir niekados čionai nebegryžti.
- Koksai Kvirinas, ką čia šneki?
- Nesvarbu, šito žinoti tau nereikia,  turėk makaulėje tai, jog tavo vaikui gręsia pavojus.
- Šitą... o bobą a palikt?
- Taip, ji tau nereikalinga. Mykolui apsaugot užteks ir vieno  durniaus. Matai galvutė?  Ištrauk berniuką  iš bobos.
- Žmogelis nustebęs išėmė klykiantį vaikelį.
Senukas, per tą boba, buvo taip nuvargęs, jog virpėjo labiau už patį kūdikėlį.  Atrodė, sekundžių reikalas  kada berniuką  paleis iš rankų.
- Kam tiems... kaip ten juos... reikalingas mano pyplys?
- Tau ir šito nereikia žinoti, aspkritai tau neturėtu kilti jokių klausimų, aišku?

Senelis,  atidžiai pasižiūrėjo į savo vaiką ir sūri ašarėle nusirito jo gumbuotu skrostikauliu.

- Po šimts malūnų, ale koks panašus į mane.
Gaktčiukas pravėrė duris. Tolimoje pasigirdo mergų klyksmai, o tos bereikalo nešūkauja.
- Bėk į girią ir pasislėpk medžio drevėje,  aš gryšiu greitai, kaip tik galėsiu.
- Kur tu eini mano drauge?
- Einu padėti jūsų sūnui greičiau užaugti. Pradžia jau yra. Mykolas užgimė.
- Gaktčiuk, a iš kur žinai kaip aš jį pavadin...


***


- Ar tau viskas gerai Augustai? Girdi mane?

Emilija, nerimastingomis akimis tyrinėjo išbalusį bei prakaitu pasruvusį draugo veidą.  Jau ne pirmą kartą šiandien.

- Taip klausau, -  atsipaipaliavo Augustas, tarsi pažadintas iš snaudulio -  Atleisk,  pastarosiomis dienomis nekaip jaučiuosi, nekreipk dėmesio, prašau tęsk.

Emilija prieš tai be paliovos tauškusi apie savo vaikiną Kviriną, dabar užsižiūrėjo per „Čili“ picerijos langą, Danės krantinės link.  Ir Augustas nors puikiai žinodamas atsakymą, paklausė:
- Ar kas ne taip?
- Ai nieko, teisiog ką tik prisiminiau tokį žmogų,
- Kokį žmogų?
- Nesvarbu, tiesiog, eilinę šiukšlę mano gyvenime, ir tiek

„Velniava, na ir įkyrios mintys jos galvoje. Kvirinas užpildė kone visą sąmonės plotmę, aštuonesdešimt aštuonis procentus. Tai pirmas kartas, kuomet  tenka lankytis merginos maniakės smegenyse,  tad nenuostabu, jog taip neįprastai jaučiuosi. Visgi, gera pradžia,  pusė darbo - priverčiau bent dalinai atsiminti Mykolą, kurį Emilija buvo  užmiršusi. Galima sakyti ištrynusi iš atminties.  Vargšas Mykoliukas, kad bent nutuoktų, jog ta kalė jam nieko nejaučia.  Nors nesvarbu. Susitvarkysiu. Eilinis kartas. Bet ir lengva nebus. “

Augustą iš apmastymų ištraukė  Emilijos rankų nagiukai, švelniai kutenantys jo sunertus  plaštakų pirštus.

- Kaip tau pačiam sekasi? Gal papasakosi ką nors apie save. Kuom dirbi, kuo gyvenime užsiiminėji?
Augustas stengėsi vengti akių kontakto.
O ši atvirkščiai, daugiau kandžiodama šiaudelio viršunę, nei gerdama pieno kokteilį, nesiliovė žvilgsniu varsčiojus Augusto.
-  Tu pamegink atspėti.

„ Bus tikrai sunku“. -  Pagalvojo vaikino sąmonė, pro šviesius garbanotus plaukus,  kaukolę,  bei smegenų žievę  niurkteldama  į merginos minčių raizgalyną skubiai duoti tolesnių nurodymų tam neišvaizdžiam, smirdinčiam mulkiui.  Nes prisiminęs, jog bobos paieškos vos nesibaigė katastrofa, nei už aukso gabalą nenorėtų viso to pakartoti.