Prieš Ilges
Ruduo. Depresuota drėgme sualsuoja anapilio dvasios -
Jos beldžia vėjuotais kumšteliais rapsodijų ritmą
Ir žvelgia ištikimo šuns smalsios akys nedrąsiai -
Į mudviejų mėgiamą kambarį tartum sugrįžtam.
Tamsoj išgirstu, kaip prie laiptų, išdžiūvus gitarai,
Pergraudžiai repuoja palangės minėjimo šneką,
O man tam nostalgiškam prieangy šilta ir gera,
Nes aš ne viena, kai ruduo paslaptim mane seka.
Man rodos, kad žmonės iš rudenio gimsta peizažų,
Iš liūdesio upių išvirsta džiaugsmingomis jūrom.
O gal rudenėjant mes renkam subrendusią grąžą
Ir ilgimės to, ko nesitikim, to, ko nežinom.