Pagramančio piliakalnis (Pilaitė)

Anais laikais, kur ėjo senas kelias
Per Lietuvą į Putvę ir Kreivius,
Gyveno toks bajoras Pagramantis,
Šeima augino keturis vaikus.

Trys broliai, kai suaugo, iškeliavo
Ieškoti laimės. Liko Gramančia,
Graži mergelė, šviesiu grožiu savo
Visiems ji buvo angelo dvasia.

Mylėjo ją visi, kurie pažino,
Jaunikiai žvalgės, siųsdavo piršlius,
Bet tėvas jiems pareikšdavo vis žinią —
Netinkat jai ir rasdavo būdus

Jaunikiams atsakyti. Darė viską,
Kad tik dukrelė liktų namuose.
Tik pastebėjo, kaip akelės tviska
Kai ją prakalbina draugai, greta

Gyvenantys, abu jauni bajorai —
Songaila ir Ringaila. Pagaliau
Jie irgi pasipiršo... Mąstė uoliai —
Kurį išrinkti? Elgtis kaip toliau?

Kaip išsirinkt mieliausią savo širdžiai?
Gal užduotį jiems kokią sunkią duot?
— Kuris geriau atliks, aš tą pagirsiu
Ir išsirinksiu vyru, mus sutuoks.

Ir liepė jiems piliakalnį supilti,
Kad saugotų nuo priešų jos namus.
Tie žodžiai ištarti suteikė viltį —
Jau auga kalnas. Toks status, status...

Gramančia išsigando, dega kūnas.
Juk duoto pažado neištesės.
Atlikta užduotis, geriau nebūna,
Nelaukė ji tokios aiškios baigties.

Nubėgo pas žiniuonę — ką daryti?
Kaip išsisukti jai iš padėties?
Sugrįžus laukė. Aušo naujas rytas.
Tuoj saulė greitai ims ir patekės...

Paėmus gėrimo to stebuklingo
Žiniuonės duoto, ėjo į laukus.
Išgėrė visą. Su rasa pradingo...
Jinai žinojo, kuo dabar ji bus:

Sužibo saulėje versmė ištryškus,
Ir bėgo vandenys link Akmenos.
Per debesis net saulė žvelgė blyškiai,
Pritilo paukščiai, klausėsi dainos

Skaidraus per slėnį bėgančio upelio,
Jis nešė vėsą, gyvastį žmonėms.
Taip liūdna daros, širdį šitaip gelia,
Tai lyg paminklas likusiems gyviems.

Nustebo žmonės, eidami per lauką,
Versmė tekėjo, tiesėsi vaga.
Ir skaidrūs vandenys tolyn vis plaukė,
Upelį pavadino Gramančia.
spika