Nebūdami pirmieji, visada turime pradėti iš pradžių. (Bulvės metafizika, A. Šliogeris)

Kuo esu arčiau pabaigos-pradžios, tuo dažniau pastebiu, jog daug kas pasimetė, daug kas išsitrynė. Pasilieka tai, kas esmingiausia kaip asmeniui ir mirtingajam, ir bandymas išsivaduoti iš mito, koks jis bebūtų: laukinis, logos ar techno mitas. Pradžia tai įpareigoja, tampa asmens keliu į išmintį, kuris niekada netaps išmintimi — bendrybe, paliks vienišiaus išskirtiniu sau ir tik sau. Įveikus gyvenimo kalną žmogiškosios tradicijos jau ne tokios gyvos, jau apvilktos kietais ar minkštais viršeliais, laukiančios stebuklingo žvilgsnio, kuriuo bus pažadintos ir prikeltos kitoje – laikinoje – atmintyje. Šį kalną privalu įveikti norint išeiti į pradžios takelį, kuris taps keliu, kuriame ir pasiliksiu iki paskutinio atodūsio. Toks kelias tampa nesumeluota gyvenimo atkarpa, kurioje artinasi gyvybę beužgožianti mirtis. Šio žodžio tekste neturėtų būti, bet ji yra, nes žodis tik paskui jausmą atskubanti prėska bendrybė, kuri jaučiama net nemąstant. Ji kalba tarpuose tarp žodžių ir eilučių, o aš noriu klabėti apie baimę, apie nepriklausymą nuo jos kasdienybės pavidalų, noriu kalbėti apie mirties ontologinę baimę, kuri nenumarinama veriasi substanciniame individe kaip baimė būti ir kaip baimė nebūti. Baimė stumia asmenį tolyn nuo mirties, o mirtis baimės pavidalu yra tai, ko individas vengia, dangstydamas ją religija, mokslu, mitais, menais — žmogiškų civilizacijų tradicijomis. Individo būtis — kančia, individualumo padarinys. Žmogus, tapdamas minios, bendrijos, bendruomenės nariu, laikinai praranda savo individualumą, bet vienintelis kraštutinis išsigelbėjimas iš kančios yra mirtis — visiškas individualumo praradimas. Kančia skatina, stumia individą link mirties, bet ji susiduria su baime, kuri priešinasi, tolina individą priešinga kryptimi. Baimės ir kančios priešprieša, du giliausi žmogaus egzistencijos principai: kančia (steigtis ir sauga) — individualizuojančios, o mirtis — visiškas asmeniškumo praradimas. Dvižaida įveikiama pasirinkimo judesiu: prisiimti individualizuojančią kančią. Odisėjas, Kristus, Kopernikas, Galilėjus, Džordanas Brunas, Vakarų tradicija... Pasirenkama individo laisvė — esu, įforminanti savąjį ego, bet kartu įforminanti ir Kitą būtį. Bėgant nuo kančios, pasirenkami įvairūs laikinos mirties pavidalai — Budha, Nirvana, susiliejimas su pravieniu, reinkarnacija. Susiliejimas su Kitu — būtinybė, esanti kaip laisvės priešybė.

Truputis asmeninės patirties: Santariškių  klinikose už priėmimo skyriaus durų pasukus į dešinę koridoriaus posūkyje kairėje išvysite ant durų lentelę „Skausmo klinika“. Negaliu aprašyti savo jausmo einant pro šias duris, jis nevienalytis: išgąstis susipynęs su baime, su užuojauta, klausiantis ir nerandantis vienintelio atsakymo – kas ten už šių durų? Sykį ši nežinia išsisprendė gan nelauktai. Eilinė konsultacija pas kardiologę: „Negaliu stebėti kaip tu kenti skausmą, kiekvienas nors menkiausias kūno judesys jį išduoda.“ Kažkur paskambinusi man taria: „Susirask „Skausmo kliniką“, ją rasi einant pro priėmimo skyriaus duris...“ – ją nutraukiau: „ Gydytoja, aš žinau kur ji.“ Klibikščiavau ne tiek nuo skausmo susirietęs, kiek nuo nežinios. Prie durų nebuvo nė vieno laukiančio. Pravėriau jas. Pasitiko maloniai besišypsanti seselė. Kai padaviau ligonio bylą, ji kažką pasižymėjo sau. „Kelkis, eisime pas gydytoją“, – tarė. Malonaus veido jaunas gydytojas išklausinėjo mane tarsi per kokią išpažintį, kažką vis sau pasižymėdamas, retkarčiais pavartydamas ligonio knygelę pagaliau užbaigė: „Ką gi, tavo stuburo liga lėtinė, chirurginė intervencija negalima ne tik dėl operacijos sudėtingumo, bet ir dėl tavo sveikatos stovio. Mes galime sumažinti, o jei pasiseks, ir laikinai pašalinti skausmą. Ar sutinki?“ Kas man beliko daryti? Seselė atvairavo ratukus, įsodino mane ir nustūmė juos į operacinę, iš jos į palatą. Palatoje nebuvo nė vieno vaitojančio, tylu, ramu, tik prie vieno ligonio lovos sėdėjo lankytojas. Po kelių valandų atėjo gydytojas, paprašė atsikelti, iš lėto nueiti iki durų ir grįžti, pasiklausė širdies, paklausinėjo, ar nesisuka galva, ar nepykina. Skausmas buvo aprimęs. Gydytojas tai išskaitė iš kūno judesių ir be mano patvirtinimo. „Geriau dabar gyventi, — nusišypsojo gydytojas, — bet tai laikina, ilgiausiai pusmečiui, skambink, kai vėl prasidės skausmai. Esi mūsų pacientas, mes pasakysime, kada galėsi atvykti.“  

Ne toks velnias baisus, kaip jį paišo, berods tokia liaudies išmintis. Tapau ne pašaliniu praeiviu, ne lankytoju, o „Skausmo klinikos“ pacientu. Nepasakosiu, kaip nustatė  kitą lėtinę ligą, kaip mačiau suglumusį gydytojo veidą, nors, atvirai kalbant, manęs tai nė trupučio nenustebino. Kas čia tokio: na, ne viena, o keletas, esmės nekeičia – esi pasmerktas mirčiai. Tik nežinia kada ir nuo kurios. Gal ir kitaip tokį nuosprendį būčiau išgyvenęs, jei sveikas būčiau buvęs, tačiau po to, kai „išgyvenau“ klinikinę mirtį po miokardo infarkto, į pasaulį pažvelgiau visai kitomis akimis: kiekviena minutė – dovana. Nebevažiuoju į „Skausmo kliniką“, apsipratau su  savo amžinu palydovu – skausmu.

Į idilišką ramybę ir kasdieninę rutiną retsykiais įsiveržia mirtis, bet tai Kito negalia ir Kito mirtis. Jos neįmanoma išgyventi, ji nėra sava mirtis. „Numirti reikia iki mirties“, – taip rašo Nabokovas. Jis absoliučiai teisus: „nes paskui paprasčiausiai tam nebus laiko.“ Nebūtis juslėmis nepasiekiama mirtingajam, ją galima ir įmanoma tik simuliuoti kalbinėmis priemonėmis. Mirtis irgi pradžia, tik tos pradžios tęsinio mirtingajam juslėmis pažinti neduota.

Rytojaus Kitam gali ir nebūti, bet prašyti jo Kitam galima, netgi privaloma. Nelikti abejingu Kitam, matyt, ir yra svarbiausiai šiame pasaulyje arba beveik svarbiausiai. Ne liūdnas veidas padrąsina, o šypsena. Ne klausimas „kaip tu jauties“, o „kaip gerai tu atrodai“. Aš į tai visada atsakau: miręs atrodysiu geriau. Žinoma, juokauju, tačiau tai suteikia galimybę kasdienybę nuspalvinti jei ne baltai, tai bet kokia nors kita spalva, tik ne juoda. „Kerta Lietuvą kaip sodą, / Apsvaigę viltimi, o ne žiedais“ (Skelbimas, T. Buslevičius). Ir mirties gniaužtuose įmanoma žydėti, žydėti šia akimirka. Kas belieka mirtingajam?..

„Mirusiųjų knyga“ – senovės egiptiečių magiški tekstai ir iliustracijos papiruso ritiniuose. Jie buvo paliekami mirusiesiems, kad padėtų įveikti dausų pavojus pomirtiniame pasaulyje ir pasiekti palaimingą būvį Aaru – nendrių laukuose, vadinamame dangiškajame Egipte. Tai himnų, litanijų, ritualinių maldų ištraukos, kurias galima pavadinti užkeikimais. „Ištarmės apie išėjimą į dieną“ – keisti ir neįprasti mums tekstai. Tekstai, reiškiantys perėjimą iš tamsos į šviesą. Duato nakties tamsybėse pakilti su Saule ir atgimti dvasiniu Akh pavidalu.

„Ar žinote, kodėl duotas Ra Horui? Aš žinau, o jūs nežinote. Tai Ra davė tatai  kaipo išpirką žaizdos akyje jo. „Ra“ egiptiečių mitologijoje – Saulės dievas, vienas svarbiausių dievų – dievas kūrėjas. Jis simbolizuoja dvasinę šviesą ir intelektą. Horas reiškia „aukštas dangus“, Šviesos pradas, amžinai kovojantis su Setu („svetimų žemių“ ir audros dievas, vienas prieštaringiausių panteono dievų, Horo Vyresniojo brolis ir amžinas priešininkas. Poroje su Horu išreiškia kosmoso vienybę), kuris išplėšė Horo akis (Saulę ir Mėnulį). Sunku patikėti, jog miręs išeina į dieną, pereina iš tamsos į šviesą, tamsybėse pakyla su saule?!

„Tibeto mirusiųjų knygoje“ randame senąją išmintį apie mirties procesą ir tarpinio būvio aprašymą, į kurį žmogus patenka mirdamas. Pažodinis knygos pavadinimas yra „Išsilaisvinimas iš tarpinio būvio klausant“, nes knygos tekstai skaitomi prie mirštančiojo keturiasdešimt devynias dienas tam, kad jis klausydamasis susikauptų ir išsilaisvintų iš tarpinės, t. y. netikros, iliuzinės būsenos. Trumpai tariant, ši knyga yra vadovas per mirtį į naują gyvenimą. Mirštantis žmogus patiria palaimingą būseną ir susitinka su vaiskia Šviesų Šviesa. „Tai yra tavo Tikrosios Prigimties spindesys. Atpažink ją. Atpažink pats save ir pasilik tame būvyje“.

Oficialiai pripažintiems mokslinio tyrimo metodams mirtis neprieinama tyrimų sritis. Nauji pasiekimai reanimacinės medicinos srityje pažadino susidomėjimą mirties reiškiniu. Klinikinę mirtį patyrusių ir sugrįžusių žmonių pasakojimai šiek tiek praskleidė mirties slėpinio nuojautą, betarpišką juslinę patirtį. Prancūzų tanatologų asociacijos prezidentas Lujis Vensanas Toma prisipažįsta, jog nežino atsakymo į klausimą, kas yra mirtis, nors jau trisdešimt metų tyrinėja ją. O ar kitokia, kaip betarpiška patirtis, mirties glėbyje įmanoma?

Jau minėjau, esu patyręs širdies miokardo infarktą ir klinikinę mirtį. Kiekvienas skausmas už krūtinkaulio pažadina vėl ir vėl šio įvykio prisiminimus. Spalio dvidešimtoji. Sekmadienis. Visą dieną maudė krūtinės plote. Į pavakarę skausmas tapo nepakeliamas, šliaužiau keliais. Artimieji nuvežė į ligoninės priėmimo skyrių. Skausmas tapo neapsakomai aštrus, rėkiau, šaukiau, raičiojausi ant stalo. Seselė rankšluosčiu uždengė galvą, pajutau krūtinę apimantį šaltį, tuomet skausmas atlėgo, o aš tysojau palaimingoje būklėje. Mačiau susirūpinusius seselių ir gydytojų veidus, kažkur visi skubėjo. Mane kažkodėl suėmė juokas matant pasimetusius medikus. Buvo gera ir toje beskausmėje palaimoje svaigau. Persimesdami jau man nesuvokiamomis žodžių nuotrupomis, perkėlė ant neštuvų ir laiptais pakilome į antrą aukštą, kur palatoje paguldė į lovą. Akis užgulė tamsa, pajutau siaubingą šaltį, slenkantį mano kūnu, nebejutau kairės rankos, dešine ranka šaltis skverbėsi nuo peties link alkūnės. Netikėta, žaibiška mintis – tai viskas! Tamsoje ir šaltyje dingo erdvės ir laiko pojūtis, išnykau... Staiga plykstelėjo akinanti balta šviesa. Sakau, balta, nes kitaip jos įvardinti negaliu, nesu, nebuvau tokios matęs. Keisčiausia, kad toji balta šviesa buvau aš, tiksliau – joje buvau aš, net ne aš. Buvau nesuvokdamas nei vietos, nei laiko, jaučiausi esąs palaimingoje šviesoje... Dingo ji taip pat staiga, kaip ir plykstelėjo. Pramerkiau sunkius vokus. Palubėje blausiai gelsvą šviesą skleidė lemputė, o ant stalelio prie lovos degė žvakė. Pajutau sustingusiame kūne beslenkančią šilumą, krėtė drebulys ir vėl nirau į tamsą, į nejautrą... Kiek ji tesėsi, nežinau. Kai vėl pramerkiau akis, pamačiau prieblandoje palinkusį moters veidą. Ji kažko klausė, mačiau judant lūpas. Nesavomis lūpomis, rodos, ištariau: „Man labai šalta“, – ir vėl panirau į tamsą. Prabudau šilumoje, apklotas keliomis antklodėmis, apkaišytas guminėmis  pūslėmis — šildytuvais. Kur aš ir kas aš? Pajudinau rankas, krūtinę labai skaudėjo, toptelėjo pirma mintis, kad pakliuvau į autoavariją, kūnas veržėsi į patirtą palaimingą baltą šviesą, kurioje nebuvo manęs, tik vos vos suvokiamas palaimingas esu...

Tačiau jeigu žmogus anksčiau niekada nebuvo patyręs panašios būsenos, tai jis nesuvokia ir neatpažįsta savęs. Belieka tik pakartoti Jono Kryžiečio žodžius, pacituotus Kauno tautinės kultūros centro lektoriaus Aleksandro Žarskaus: „Nepažinau Tavęs gerai, mano Viešpatie, nes dar norėjau pažinti ir ragauti pasaulio dalykus“.

Buvo sunku atsispirti šios šviesos pagundai, įkyrėjusioje kasdienybėje ji tarsi biblinis žaltys kuždėjo: „Kam tau ši galera? Kam tau ši kančia? Kiek mažai tereikia, kad sugrįžtum!“ Stipresnis, tamsos ledinis šaltis, beslenkantis kūnu, gesindamas gyvybę, atimantis mano individualumą, mano „aš“ tapo nieku. Nieku buvau ir palaimingoje, užliejusioje šviesoje, kuri net neturi jokios kalbinės tapatybės. Visa tai atgrasė ir stūmė mane nuo jos. Išeinant aš patyriau fizinį skausmą, kuris dingsta pasiekus tam tikrą skausmo ribą, stingdančią ledinę tamsą, siaubą. Grįždamas, tiksliau grąžinamas, po ilgų dvejonių nusprendžiau priešingai kaip rašo senovinėse išmintingose knygose, jog patirtoje palaimingoje šviesoje ištirpo mano individualumas, mano „aš“ ir tik vos vos iš nežinios kilo baimingas „esu“. Jeigu esu, tai kas aš? Viena per kitą ritosi jausmų bangos: nežinios baimė, nuostaba, palaimingos šviesos nuojauta, neliko metų metais kaupto ir puoselėto asmens suvokimo, net artimiausio spalio pavakario atminties...

O juk regėjau panašų švytėjimą jaunystėje. Sykį Šventosios „Aukštųjų krantų“ užutekyje kitame krante išvydau nuogą besimaudančią mergaitę vasarvidžio spinduliuose, apgaubtą ištiškusių vandens lašelių vaivorykštės ir straksinčią po gelsvą pakrantės smėlį. Iš nuostabos tapau kelmu, įstrigusiu ant upės kranto. Užsimetusi suknutę, dingo pakrantės žilvičių tankmėje. Apstulbęs, suglumęs ir praradęs žadą spoksojau į ištuštėjusią pakrantę. Staiga tarsi kažkieno įsakmiai pastūmėtas puoliau į vandenį ir nuplaukiau į kitą upės krantą. Srovė upės posūkyje buvo stipri, todėl tolokai nunešė nuo užutekio. Bėgau, pėdos klimpo pakrantės smėlyje. Atsivėręs užutekio vaizdas vėl atėmė žadą: iškilmingai savo vienatvėje užutekio ramybėje išskleidusi baltus žiedlapius saulėje švytėjo vandens lelija... Švytėjimas kilo į viršų, užgoždamas pačią leliją, virš pakrantės žilvičių plėtėsi į šalis... Spoksojau  bekalbis. Kūnu ritosi jausmų bangos, keisdamos viena kitą. Nuostabą keitė baimė ir sąmyšis, dingo erdvės ir laiko nuojauta, viliojančiai ir įsakmiai  traukė į save švytėjimas: štai žiūrėk, aš kitokia, ne tik nuostabi savo regima forma, bet ir būties esme. Praradau save kaip asmenį, tapau bevardžiu, nė viena kūno ląstele nesistengiančiu išsivaduoti iš regėjimo gniaužtų. Tik gal  giliausioje kertelėje virpėjo nenustelbiamas „esu“... Tarsi kažkam nuspaudus stebuklingą jungiklį, švytėjimas dingo. Užutekį gaubė artėjančio vakaro sutemos, ramybėje plūduriavo užvėrusi baltus žiedlapius vandens lelija. Pamažu grįžau į save kartu su negyjančia švytėjimo žaizda, jautria iki skausmo ir pamišimo, viliojančia sugrįžti, nusimesti kasdienybės pilkumą, tapti niekuo, vien kertelėje vos vos kirbančiu baimingu „esu“.

Iš „Nusivylusiojo pasikalbėjimo su savo siela“ (Senovės Egipto poezija). Pirmasis skundas: Matai, mano vardas nekenčiamas, / Dvokiantis lyg nešvankiausios / Apkalbos tyro jaunuolio .

Trečias skundas: Mirtis dabar man atrodo / Gimtieji namai / Po ilgų kalėjimo metų.

Giesmė iš mirusio valdovo Antepo namų, parašyta prie dainiaus su arfa: Nė vienas negrįžo dar iš anapus, / Idant apsakytų, kaip ten gyvena, / Idant praneštų, ko stinga, / Ir suramintų širdis .

Negaliu ir aš apsakyti, kaip gyvenama „anapus“. Negaliu net tarti, jog „gyvenama“, nes šis  žodis teigia imperatyviai gyvybę, žmogiškąjį „tarp gimimo ir mirties“, įbrėžia mirtingojo likimo ribas – tik mirtingajam leista suvokti savo ribotumą, savo asmens mirtingumą. Mokslas teigia, kad klinikinės mirties riba yra penkios-šešios minutės sustojus širdžiai. Šiame tarpe dar įmanomas sugrąžinimas atgal. Laiko ribą suvokia gyvieji, o išėjusieji? Juk jiems ir minutė, ir „anapus“ – tapatūs.

Bobų vasara spalyje. Šventoji. Jūros krantas, o netoli jo reabilitacinė gydykla  „Energetikas“. Visai netoliese, Kuršių tako gale, — „Žemaitiu alka“. Tai mano fizinio ir dvasinio atilsio vieta — „vėlių suolelis“. Taip aš pavadinau tašytą rastą, paguldytą tašyta puse į viršų. Jūra, tuščias krantas, kartais užklystančios žuvėdros sudrasko pakrantės vienišumą ir tylą, dangus, kaip ir jūra, nenuspėjamas ir besikeičiantis, o aš, vienišių vienišius, jau dvidešimt aštuntą parą čia. Sakydamas nė gyvos dvasios, aiškiai meluočiau, nes alką supa didžiulis drebulių pulkas. Ak, kaip virpa jų lapeliai spalyje, išgeltę, neramūs, įbauginti! Dar mano vienatve besidalijančios kreivos pakrantės pušelės ir viksvos. Pastarosios, įveikusios joms nubrėžtas ribas, šiurena sau net jūros užliejamoje pakrantėje, įžengusios į putotus ir sūrius  vandenis.  Su vienu kupsteliu, arčiausiai išdrįsusiu priartėti prie vandens, susibičiuliavau, visada pasilabinam. Šneku aš, o jis pašiūruoja. Kiekvieną rytmetį pradėdavau kelione prie jūros: pro alką, takeliu tarp drebulių, tarp kopų savojo draugužio – viksvų kupsto link. Eidavau basas, nors žemės paviršių rytmečiais retsykiais jau nubalindavo šalna. Stingdavo kojų pirštai, bet užsispyręs keliaudavau basas vien tam, kad pajusčiau, koks šaltas žemės paviršius ir koks malonumas įbristi į šiltą jūros vandenį. Kelionę pradėdavau anksti,  priešaušryje. Vieną tokį man įprastą rytmetį kylant takeliu tarp kopų staiga nuo jūros įsiplieskė baltai sidabrinės šviesos kamuolys. Nevalingai prisėdau, šviesa dingo, bet pakilus vos vos virš kopos, užstojančios jūrą šviesa vėl didingai įsiplieskė. Nuostaba ir baimė sukaustė mane. Kas čia galėjo švytėti tokia nematyta ir neregėta šviesa? Tarp manęs ir jūros šiureno tik mano bičiulis viksvų kupstelis, už kurio švelniai krantą glamonėjo Baltijos banga. Kojos įaugo į takelio smėlį, tapau bekalbiu, bet ne bežadžiu. Praradau laiko ir erdvės nuojautą, šviesa viliojo ir stūmė, nuostabą keitė baimė ir nežinia, gilumoj virpėjo klausimas kas aš, ar dar esu kaip aš – kranto ir priešaušrio vienišius? Negaliu pasakyti, kiek truko nežinia. Pamenu, pavėlavau pusryčių, kurie prasidėdavo aštuntą valandą ryto. Šis klaustukas „kas aš esu“ liko negyjančiu randu mano sąmonėje ir į kurį nerandu atsakymo iki šiol.

Jėzus tarė savo mokiniams: Palyginkite mane, sakykite, į ką aš panašus? Simonas Petras tarė jam: Tu panašus į teisingą angelą. Matas tarė jam: Tu panašus į išmintingą filosofą. Tomas tarė jam: Mokytojau, mano lūpos jokiu būdu neprasivers ištarti, į ką tu panašus. Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei, nes tu prisigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kurią aš atseikėjau. Ir jis paėmė jį, pasivedėjo ir pasakė jam trejetą žodžių. O kai Tomas sugrįžo pas draugus, šie klausė jį: Ką tau pasakė Jėzus? Tomas tarė jiems: Jei pasakysiu bent vieną man pasakytą žodį, imsite akmenis ir sviesite į mane, ir ugnis ištrykš iš akmenų ir sudegins jus. (Evangelija pagal Tomą, 13)

Trys mįslingiausi ir paslaptingiausi Jėzaus žodžiai, kurių nedrįso ištarti Tomas. Galiu du žodžius spėti: „aš esu....“, nes toks buvo užduotas klausimas – „į ką aš panašus“? Tiesa, ne toks tiesmukas, bet aš jį taip suvokiau, supaprastinau: gimęs iš žemės moters, tampa mirtingu; peržengęs mirties slenkstį, tampa Tėvo Sūnus, sėdintis dešinėje... Amžinas ir gal nemirtingas... Esantis „jumyse ir šalia jūsų“...

Jėzus tarė: jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukščiai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir sužinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnūs. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas. (Evangelija pagal Tomą, 3)

Aš bandžiau pasakyti žodžiais tai, ko nėra pačioje kalboje. Tiksliau, pati kalba, ženklai uždengia bekalbę patirtį, kurios individualumo neįmanoma perkelti į bendrybe tapusį ženklą ar žodį, bet aš be jų negaliu išsakyti savo asmeninės patirties — kelio į pradžią. Žodžiai ir kalba šiame kelyje tampa bendravimo priemone, bet ne patirtimi...