Kaip gerai, kad medžiai nebalsuoja,
Gėlės nesivargina seimu,
Kaip kas nori, žydi ar žaliuoja
Pievose, darželiuose pulku.

Sako, kad tik žvėrys, paukščiai rinko
Iš savųjų tarpo karalius.
Vargsta iki šiol, nes pasirinko,
Nors stiprius, tačiau labai godžius.

Renkasi ir žmonės, bet kaskart pro šalį,
Viskas rieda kūlversčiais žemyn,
Susitart gražiuoju niekaip nebegali,
Krizės pelkėn grimzta vis gilyn.

Tiesa, kartais būna, kai ir žemė
Apsigauna nekviestu svečiu.
Čia Sosnovskio barštis nuodų galvą kelia
Virš visų lietuviškų žolių.

Verda partijų aistrų užkurtas puodas,
Apgaulingos demokratijos vardu,
Tik jo šonas toks aprūkęs, juodas
Nuo sudegusių, pigiai pirktų balsų.

Kaip gerai, kad medžiai nebalsuoja,
Nors ir dažos rudenio dažu.
Vaikštai, degančiu grožiu alsuoji,
Bet taip gera, įprasta, gaivu.