Autobiografija
Įgriso.
Nebeatsimenu, ar reikėjo rašyti autobiografiją, kai stojau į pionierius.
Rašyti jau mokėjau.
Nebūčiau stojusi, bet mamos paklausė — ar norit važiuoti prie baltųjų meškų?
Nenorėjom.
Baltosios meškos gražios tik paveiksliukuose.
Paskui vis rašiau ir rašiau —
Nuo autobiografijos prasidėdavo kiekvienas naujas posūkis.
Nekūriau jos — kūriau gyvenimą,
Prie paskutinio teksto vis pridurdama naują eilutę.
Jis ilgėjo ilgėjo — nebetilpo į vieną puslapį.
Pagal situaciją iš praeities kai ką išbraukdavau ar įrašydavau.
Taip reikėjo.
Jį kažkas skaitydavo —
Sprendžiu iš to, kad kai kurios eilutės būdavo pabraukiamos raudonai,
Ir durys užsiverdavo prieš pat nosį.
Neišdaviau savęs.
Neišsigyniau tėvų tada,
Dabar jų nuopelnų nepriskiriu sau.
Tik mano autobiografijoj manęs nedaug —
Ką ten žygdarbiai, jei neužteko jėgų kasdienybei?
Įgriso.
Nors nebėra ką pridurti, niekaip negaliu baigti teksto —
Paskutinį, kaip ir pirmąjį, įrašą padarys kažkas svetimas.
Ir nubrauks priešdėlį „auto-“.
Tik jie, pirmas ir paskutinis, įrašai žymi mano gyvenimą
Ir yra verti būti iškalti akmeny.