***

sninga

matau savo atžymėtas rankas
iki mėlynumo nutrintus tarpupirščius
akyse besikaupiančias akis
jausmą plėšiantį lentas iš seno
močiutės palikto stalo
ir taip per amžius
sutrupa duona
palei vėjuotas palanges aižėja
tavo riksmai
vis pirštais spaudžiantys
artimą žvakę

taip ir turi būti

mūsų siluetai nyksta
apmirusiame parke
tu iškvepi dūmais
aš išeinu

kai vartai užsidaro
čia lieka
mūsų mirusio
(trypiančio nuorūką)
gyvenimo
ženklas

rankos
prašančios nebūti

speigas užšaldantis tai
ką turėtų skaudėti ---
Vytautė