ugnies tyla
save pasiekęs
širdies ritmu
ruduo užges
ir medžių lapuos
pasislėpus
rudens vėsa
lėtai sudegs
gal alkanas tiesos
gal tik šviesos išsekęs
nakties rūku
slepi gilyn gilyn save
po lapais
po spalio lapais
akyse šaltėjančio vandens
nerasi
savęs jau neberasi
tiktai spalvotą
tik pilką
juodą
juoką —
ką tik…
tą kasdienybės adatą
kurion
siūlą ateities
laikas vėl įvers