Dar ne žiema, ne sniegas ir ne šerkšnas —
Sidabras baltas bėga šakomis.
Gerai, kad nors spygliuotosios negelsta,
Palieka žalios žalios su mumis.

Dabar klevai, dabar šermukšnio uogos,
Net ąžuolas paraudo išdidus.
Visa giria — kaip rudeninis sodas,
Ožekšnio krūmas mena jurginus.

Tik aukštos eglės, tik išlakinės pušys,
Prie jų prigludę kadagiai
Tarsi kariai prieš šaltą žiemos mūšį
Žalumą saugo išdidžiai.

Lietūs atūš, nubluks spalvų paletė,
Pilkais drabužiais lapkritis praslinks.
Diena kita, ir pulsime gėrėtis
Eglaitės šakele, kai sningant ji palinks.