Kaunas – Berlynas, 959 km, kelionės trukmė 11 val. 7 min.  
Tada velniškai nesisekė. Netekau darbo, kitą susirasti sekėsi sunkiai. Todėl kai V. pasiūlė nuvežti
į Berlyną pusę kilogramo miltelių, nedvejodamas sutikau. Juk sienų nėra, rizika minimali, o pinigai labai reikalingi.
Krovinį įsidėjau į atskirą kuprinę, kad reikalui esant galėčiau nuo jo atsiriboti, kuprinę įsimečiau į bagažinę, ir iškart už miesto įsisodinau pakeleivį, liepęs jam savo mantą įsimesti ten pat. Iki Varšuvos keturis kartus keitėsi mano bendrai.

Kaunas – Varšuva, 392 km, 6 val. 1 min.
Iškart supratau, kad  stumi kažkokį mėšlą. Žinoma, iš pradžių apsidžiaugiau, taip greit pasigavęs tranzą. Gerai tik, kad nepaklausiau – ar į Varšuvą? nesukonkretinau savo galutinio tikslo, o susiprotėjau pasakyti: į Lenkiją? Tu pasakei taip, bet iškart pridūrei nesąmonę: kuprinę įmesk į bagažinę. Aš vos nenukritau – salonas tuščias, tu važiuoji vienas, mano kuprinė visai menka, bet vis  tiek nori, kad patalpinčiau ją bagažinėje. Tada ir supratau – kažkas čia nešvaru, kažką rezgi. Bagažinėje jau buvo dvi kuprinės, gerai į jas įsižiūrėjau. Neatrodė pilnos. Supratau, kad kvepia kažkuo nelegaliu, gal net kontrabanda.
Salone įtemptai mąsčiau. Nutariau gerai tave įsidėmėti. Tai nebuvo lengva. Tu neatrodei išsiskiriantis. Ko gero dar neturėjai trisdešimties. Tamsūs ir vešlūs plaukai, nukirpti labai nuobodžiai be jokios fantazijos. Atrodei tipiškas kaimietis. Veidas neturėjo jokių išsiskiriančių bruožų: banali nosis, vidutinė burna, siauros lūpos, mėlynos akys. Jokių ūsų ar stilingos barzdelės, tipiškas penkiasdešimtųjų-šešiasdešimtųjų proletariato atstovas. Ieškojau bent auskaro, nes ir tatuiruotės jokios nesimatė, nebent būtum kaip koks gaidys išsitatuiravęs ją intymioj vietoj. Bet net ir pyderai kažkaip paženklina save, pavyzdžiui prasiduria liežuvį ar lūpą, o tu buvai šlykščiai, tiesiog nepadoriai švarus, be jokio ženklo. Nesupratau, kaip galima taip gyventi.
Lenkija slinko pro automobilio langą, kaip reklaminis kelionių agentūros klipas,
o aš nieko nemačiau, nes buvau priverstas laužyti galvą apie tai, kas tu esi ir kokį šūdą veži toje bagažinėje.
Mėginau užmegzti kalbą. Tu ir čia pasirodei visiška nuobodybė, atsakinėjai į klausimus trumpai, o pats nieko neklausei. Negi tau nebuvo įdomu, ką įsisodinai, kur aš važiuoju, apie ką aš galvoju? Ką aš galvoju apie TAVE? Ir mašinos vidus apie tave nieko nekalbėjo, jokių lipdukų, nereikalingų daiktų, šiukšlių, net laikraščio, iš kurio galėčiau spręsti, kokie tavo interesai ar pažiūros, nebuvo. Radijas taip pat tylėjo. Ei, žmogau, gal tu ir muzikos nesiklausai?

Iki Berlyno liko 5 val.36 min. Oro temperatūra 27*, asfalto danga 24*. Oro užterštumas neviršija leistinų higienos normų.
Nei vieno iš tų keleivių neįsidėmėjau, net negalėčiau tvirtai pasakyti, ar tai buvo visi vyrai, nors, regis, buvo ir jauna porelė. Buvau paskendęs savo mintyse ir visai nesirūpinau tais, kuriuos vežiau. Stebino spartus lenkų pasitvarkymas savo keliuose, dabar jais važiuoti buvo kur kas saugiau, nei prieš keletą metų, kai visus juos bjaurojo gilios provėžos.
Taip, porelę, pamenu, paėmiau degalinėje. Tuo metu buvau vienas ir sugalvojau užkąsti. Tada ir priėjo prie manęs vaikinas ir mergina ir paklausė lenkiškai, ar nepaimsiu jų iki Grajevo. Įsidėmėjau tą  pavadinimą, gerai nuskambėjo, muzikaliai. Mielai sutikau. Kuprines jiem irgi pasiūliau įdėti į bagažinę. Sėdėjo jie galinėje sėdynėje, todėl netrukus sustojau dar prie vieno tranzuotojo. Tas prašėsi kažkur netoli Varšuvos.
O prieš juos buvo du vyrai. Vieno visai neprisimenu, o pats pirmas, kuris susistabdė mane prie Kauno, kažkuo įstrigo į atmintį. Gal tuo, kad iš po bridžų ant kojos mačiau didžiulę tatuiruotę, ir ant abiejų riešų kabojo skuduriniai brizgaliukai. Bet veido dievaži nepamenu. Beje, jis greitai išlipo, Suvalkuose.

Šiame kelyje pasitaiko vagysčių.
Taip, aš išlipau greitai, daug anksčiau nei man reikėjo.  
Man buvo bloga žiūrėti į tokį apsišikusį švarų, be dėmės nuobodą. Visą kelią man niežtėjo rankos pačiupti tavo ausį ir ją pradurti ir įkišti kokį supistą medvaržtį, kad atrodytum kaip žmogus. Bet neturėjau nei kuo pradurti, nei ką įverti į tavo išlaižytą ausigalį. Todėl verčiau išlipau. Aišku, tuo pačiu nusigvelbiau tavo taip kruopščiai konspiruotą kuprinę. Nuojauta manęs neapgavo, čiupau tą iš kairės. Savo kuprinę, kurioje tebuvo kelios smulkmenos reikalingos kelionėje, žinoma, tarp jų ir prezervatyvai, nes tu gal net ir nežinai, kad JIE svarbiausi kelyje, palikau tau, kad niekada manęs nepamirštum ir visada žinotum, ką reikia įsidėti, kai keliauji. Ji tebus tau mokomoji priemonė būsimose tavo odisėjose.
O velnias, net švilptelėjau, pradaręs tavo bagažą. Čia tai bent, tu mane praturtinai bent dešimčiai metų į priekį, ar žinai tai, šunsnuki?

Šiemet čia žuvo 45, sužeisti 89, išprievartauti 34 asmenys.
Iš kur aš galėjau žinoti, kad kažkas supainios kuprines. Aišku, turėjau numatyti tokią galimybę ir stebėti, ką jie pasiima iš bagažinės. Bet dabar visi šie svarstymai po laiko. Greičiausiai tą padarė porelė, jie man atrodė įsiknisę į vienas kitą, tiesą sakant, net apsidžiaugiau nauju pakeleiviu, nes prie manęs vieno jie gal net būtų pasipisę ant galinės sėdynės, atleisk man, Viešpatie, už tokį išsireiškimą. Prie didesnės auditorijos to daryti nesiryžo, bet jų rankos, mačiau, nenustygo. Taip, jie galėjo užsimerkę čiupti iš bagažinės bet kurią pasitaikiusią po ranka kuprinę, tokie buvo nerūpestingi, ir lėkti į artimiausią Grajevo krūmą, kad pasikištų ją po užpakaliu. Dabar surask juos, kad geras.

Įvykdyti 97 apiplėšimai.
Mes teturėjome vieną kuprinę, ne kuprines, kaip tu neteisingai pastebėjai. Ją turėjo Andžėjus. Dar to betrūko, kad aš tampyčiausi su nešuliais, kaip kokia mano motina.
Aišku, mes pasistengėme kuo greičiau palikti tavo mašiną, nes tu pasirodei kvailas ir gal net nenormalus. Gal aš tau nepatikau? Arba tavęs gal nedomina merginos? Ar visi lietuviai gėjai? Vietoj to, kad prisidėtum prie mūsų ir trise būtume pasilinksminę, tu įsisodinai dar kažkokį prietranką, potencialų pensininką, knygų žiurkę, kuris laikė rankoje pundą knygų. Fui, vos neapsivėmiau. Tai daug šlykščiau, nei praryti spermą su alumi.
O koks grupinis galėjo išeiti. Žodžiu, mes pasmaukėm ant galinės sėdynės, po to persimetėm su Andžėjumi keliais žodžiais ir nusprendėme tave apšvarinti, paliksim tau savo kuprinę, o  prigriebsim taviškę. Vis tiek Andžėjaus kuprinėje nieko doro nebuvo: mano kelnaitės, kurias ryte pamiršau užsidėti, keli porno žurnalai, kurie tau gal nelabai patiks, jei tu gėjus, nes ten vien merginos, ir mano „kramtoškė“. Sudie, subingalvi. Kad tau niekada neatsistotų!

Daug įvairių kelių eismo taisyklių pažeidimų. Galima sakyti, daugybė.
Ir kodėl tu čia atsistojai, prakeiktas šuo. Dar gerai, kad nepervažiavau tavęs. Na, eik gi, eik kur nors, nestovėk kaip įkaltas. Na va, per tave už manęs susidarė kilometrinė eilė, ir visi signalizuoja kaip pamišę.

Saulė šiandieną teka 5:20, leidžiasi 21:30. Dienos ilgumas 16 val. 10 min.
Tas kurva lietuvis (mačiau per žiūronus jo mašinos numerius) man pasirodė tikras idiotas: stovėjo geras penkias minutes dėl kažkokio nusususio šunio ir užtvėrė visą eismą, padla. Nusprendžiau jį gerai papurtyti. Apskritai, nekenčiu lietuvių ir visada juos kurvas kaip reikiant padulkinu. Nebent pasiūlo daug pinigų, tada paleidžiu, bet dažniausiai tie litvos tokie skūpūs ir negerbiantys lenkų, kad drįsta kišti man, Lenkijos policininkui tik dvidešimt supistų zlotų. Na, tada tai laikykis, cholope.
Priėjau prie jo sustojusio kelkraštyje, pusiau pakėliau prie kepurės ranką (tokiam psiakrew ir tai per daug pagarbos) ir burbtelėjau savo vardą, kad nieko nesuprastų:
- ...eite...as  ...ar...ievič. Patikrinimas. Dokumentus.
Mačiau kaip jis susijaudino. Rankos ėmė nervingai judėti, pats puolė sukiotis, blaškytis, supratau - kažkas pas jį negerai. Tik kas, tą reikia atspėti.  Belieka neskubėti, turiu leisti jam pačiam išsiduoti.

Diena dar net neįpusėjo.
Policininkas  man buvo didelis netikėtumas. Juk nieko nepadariau, nieko nepažeidžiau. Pažiūrėjau, gal žibintai nedegė, bet ne, buvau juos įsijungęs. Tai kas, ko jam reikia? Dokumentų... Bet kur jie? a, gerai, kad nepalikau kuprinėje, tada gal sumanytų apžiūrėti jų turinį. Prašom dokumentai.
Ko jis taip ilgai juos apžiūrinėja? Greičiausiai beraštis.
- Prašom išlipti.
Bet kodėl, ko jis nori? Gal duoti jam dvidešimt zlotų, kad atsiknistų?

Bet jau buvo gerokai įdienojusi.
Ar aš nesakiau?
- Slėpk tas savo kapeikas, - surikau.  - Ką veži? kontrabandą? Atidaryk bagažinę. Mikliai. Kodėl čia dvi kuprinės?
- Aš nežinau, turbūt kažkas paliko vieną.
- Kuri tavo?

Vienok  jaučiau, kad ji nėra man palanki, kaip ir visos kitos dienos mano gyvenime.
Aš žiūrėjau į kuprines ir negalėjau patikėti savo akimis – nei viena nebuvo mano.
- Kas jose?- paklausė tas sužvėrėjęs policininkas.
Ką aš galėjau atsakyti.
- Juk sakiau, aš nežinau, kas kitoje kuprinėje, ji ne mano.
- Tai kuri tavo? Šita?
Aš linktelėjau galva, kas bus – tas.
- Nagi pažiūrėsim. Žurnalai, kelnaitės. Moteriškos kelnaitės.
Jis žiūrėjo į kelnaites, į mane, po to į žurnalus.
- Ė, taigi, čia pornucha. Tu ką iškrypėlis, kurva?
Ir pasišlykštėjęs įmetė viską atgal į bagažinę.
- O šita, sakai, yra ne tavo? Gerai, pažiūrim.
Geriau jau būčiau pasirinkęs šitą kuprinę: joje buvo visai normalūs ir vyrui pritinkantys dalykai – kojinės, šortai, dezodorantas ir ... oi, policininkas lėtai ištraukė guminį didelį vyrišką falą-vibratorių.
- Ir šitai sakysi ne tavo, kurva?
Aš tylėjau. Jis viską sumetė į bagažinę, nusivalė į kelnes rankas ir net nepažiūrėjęs į mane nuėjo. Dirstelėjau į bagažinę, ten buvo ir teisės, tad iš pradžių nusiraminau, bet tuoj atsitokėjau: o kur gi kuprinė su milteliais? Aš jau nekalbu apie savo kuprinę, kurioje buvo ir higienos reikmenys, ir drabužiai.

Vandens temperatūra vietos paplūdimiuose 21*. Ir apskritai, gyvenimas gražus.
Ėmė graužti mintis: o kur gi aš stumsiu prekę? Čia Lenkijoje tą daryti buvo pavojinga, juk nieko nepažįstu. Kas kita Lietuvoje, ten žinau keletą vietų, kuriose pats kartais nusiperku. Žinoma, galėjau ir sau pasilikti. Taupiai vartodamas, ilgam būčiau apsirūpinęs. Kol kas nusprendžiau apie tai negalvoti, pirmiausia norėjau išsimaudyti, nes buvo karšta diena.
Aš išlipau Augustove, ne Suvalkuose, kaip tau pasirodė. Tai dar vienas pavyzdys, koks esi išsiblaškęs ir kad tau nevertėtų imtis atsakingų pavedimų, reikalaujančių atsargumo ir dėmesio. Žodžiu, esi tikra gyvenimo nuopisa, auka, bespalvė nereikšminga detalė, ir man visai negaila, kas bus su tavimi.
Taigi, buvo karšta, o Augustove apstu vandens, tvenkiniai, kanalas, ežeras.
Gražu. Plaukioja garlaiviai, valtelės, matau ir tankiai apsėstą paplūdimį. Ten ir einu. Pakeliui nusiperku mėsainį.
Prisimenu, kad mano kuprinėje liko maudymosi šortai, o po bridžais, kuriais dėviu, nieko nėra, kadangi nemėgstu kelionėje apsikrauti visokiais „triusikais“ ir gaišti bereikalingai laiką, jei prisireiktų staiga apsinuoginti, todėl nutariu maudytis su bridžais, saulėje jie greitai išdžius.  

Iki mokslo metų pradžios dar liko daugiau kaip mėnuo. Dar galima gyventi. Valio!
Mes tikrai nežinojome, kad toje kuprinėje bus narkotikai. Tada jokiu būdu nebūtume jos vogę. Nors, tiesą sakant, mes tik spėjome, kad tai galėtų būti narkotikai, mes gi jų nepažįstam. O gal ten buvo tik paprasčiausi statybiniai milteliai. Bet, kas ten bebūtų, mes labai išsigandome, todėl pridėjome į kuprinę akmenų ir nuskandinome su viskuo įmetę į kanalą, tik pinigus ir telefoną pasiėmėm.
Mes, aš ir Tadeušas, kartais ką nors pavagiame per atostogas. Tiesiog nelabai yra kas veikti vasarą, o ir pinigų norisi, mamos tiek neduoda, kiek reikia cigaretėms ir alui. Todėl, pastaikius progai, čiumpame ką nors. Dažniausiai darbuojamės prekybos centruose ir turguje. Visada pasitaiko kokia išsiblaškiusi moteriškė, kuri pasideda piniginę arba telefoną į pirkinių krepšelį tiesiai ant prekių arba vaikšto su atsegtu rankinuku. Tada tereikia man netyčia ją stumtelti, o piniginė ir telefonas patys įkrenta į Tado rankas.
Šį kartą deginomės prie ežero, kai pamatėme kažkokį puskvailį, kuris su kelnėmis įlindo į vandenį. Mes tik susižvalgėme su Tadu ir perskaitėme vienas kito akyse tą pačią mintį. Nieko nesakę, skubiai apsirengėme ir prigriebėme kuprinę, lyg ji būtų mūsų, nes tas briedis pasidėjo ją visai šalia mudviejų.

Šiuo metu Londone vyksta finaliniai plaukimo varžybų startai.
Buvau tolokai nuplaukęs, kai pamačiau vaikus, šalia kurių palikau kuprinę, skubiai nueinančius su mano turtu. Puoliau irtis į krantą ir tarpais šaukiau iškėlęs ranką, norėdamas, kad tie vagišiai išgirstų  ir paliktų mano daiktus. Bet prisišaukiau tik gelbėtojus, kurie pamanę, kad skęstu, priplaukė su motorine valtimi ir be ceremonijų įkėlė mane į denį, nors ir bandžiau jiems paaiškinti, kad neskęstu, o esu apvogtas. Vienas kultūristas apkabinęs per liemenį apvertė mane žemyn galva ir bandė išpurtyti iš skrandžio vandenį, bet jo ten nebuvo, tada pasiguldęs ant valties dugno ketino perlaužti man krūtinkaulį, kol nepakėlęs skausmo ėmiau  neapsakomai garsiai rėkti.
Galų gale jie nuplukdė savo katerį į gelbėjimo stotį ir ten ėmė mane tardyti bei reikalauti asmens dokumentų. Aš jiems lietuviškai aiškinau, kad eidamas į vandenį, iš kur jie mane ir išgriebė, aš nepasiimu su savimi tapatybės kortelės ir socialinio draudimo pažymėjimo, o dabar net ir nuo kranto jų negalėčiau pristatyti, nes kol jie mane laužė ir gaivino, mano daiktus nušvilpė du nususę jų pienburniai tautiečiai. Viskas (aš vis dar kalbu lietuviškai), supistos istorijos pabaiga.
Tada jie mane paleidžia.

Dievas sutvėrė šį pasaulį ir sugalvojo visas šunybes, kurios mums nutinka.
Kepino žiauri vidudienio saulė, o aš stovėjau 580 kelyje kažkur už Varšuvos ir nesumečiau, ką daryti toliau. Greitkeliui pagailėjau zlotų, todėl ir pakliuvau tam policininkui į rankas. Bet gal tai ir gerai, nes į Berlyną būčiau atvažiavęs be miltelių. Ar bereikia sakyti, kad kelintą kartą pasigailėjau, kad gimiau.
Beprasmiškai spoksojau į falą-vibratorių ir galvojau, kad visa tai sapnas, tuoj prabusiu ir viskas išnyks. Bet vibratorius tebebuvo bagažinėje kaip įrodymas, kad visa tai, kas nutiko, man neprisisapnavo.
Kai išlipo porelė, tas potencialus pensininkas atlaidžiai nusišypsojo ir tarė man:
- Ak, tas jaunimas. Nors, beje, jūs irgi jaunas. Jūs suprantate mane?
Aš pasakiau, kad šiek tiek: rozumiem trochę.
Paskui jis visą kelią  tarškėjo lenkiškai, kaip supratau postringavo apie Dievą ir demonstravo iliustruotas knygas, kurių vieną išlipdamas primygtinai įsiūlė, atsidėkodamas už pavėžinimą.
Dabar ją ir atsiverčiau.

kurtubuvai
Grįžau į tą pačią vietą, kurioje gulėjau, ir radau savo marškinėlius ir kedus. Gerai dar, kad bent juos paliko. Į mane niekas nekreipė dėmesio, o aš pats diskutuoti su aplinkiniais apie vagystę, tuo labiau nemokant lenkiškai, nemačiau prasmės, todėl gimtąja kalba palinkėjau visiems nuskęsti šiame ežere ir pasišalinau.
Paslampinėjau kurį laiką po Augusto miestą, veltui tikėdamasis atpažinti mane apvogusius vaikus, kol atmečiau šią absurdišką tikimybę, juk aišku, kad vagišiai bent kelioms valandoms pasistengs visiškai išnykti iš regimybės lauko.
Tokiu būdu vėl  atsidūriau autostradoje tik kitoje kelio pusėje. Žinojau, kad kas nors vis tiek paims ir jau vakare būsiu namie, gaila buvo nebent prarasto savaitgalio.  
Išvažiavau norėdamas prasiblaškyti. Nieko jai nesakiau, tai vaginai,  tiesiog trenkiau durimis ir išėjau. Tikėjausi, kad geras atsitiktinis seksas kur nors Lenkijoje leis pamiršti supistus nesutarimus. Tiesą sakant, net galvojau ją mesti, jei tik pasitaikytų gera pamaina mano šliundrai. Atsibodo iki gyvo kaulo tie kurtubuvai, ašseniaitavęslaukiu ir panašiai. Nemaniau tranzuoti toliau kaip iki Varšuvos, juk pirmadienį turiu būti darbe.
Bet dabar štai vėl teks grįžti pas ją ir gal net atsiprašyti. Kaip nekenčiu viso šito.
Kita vertus, pats pasirinkau tokį gyvenimą. Juk aš kaimietis, o kaime jaunam žmogui tas pat kaip  medyje, jokių pramogų. Kazlų Rūda, sutikite, tai ne Maskva. Ir net ne Kėdainiai. Nors Kėdainiai irgi kaimas. Net ir Kaunas galų gale kaimas. Bet pradžioje džiaugiausi Kaune radęs moterį, kuri priėmė mane pas save. Paskui kitą. Dar kitą. Ir taip toliau. Tik dabar tai tęsiasi jau pernelyg ilgai, o ir Kauną išvaikščiojau aukštyn-žemyn penkis kartus. Metas jį keisti į kažką geresnio. Šioje savo savaitgalinėje išvykoje slapta puoselėjau viltį susirasti matroną, kuri priglaustų mane lenkiškoje žemėje, o tada velniop tą sušiktą darbą ir kurtubuvai šliundrą.

Iki Berlyno nežinau kiek liko. Koks skirtumas.
Žiūrėjau į Dievą, į daugybę jo atvaizdų toje knygoje, į jo sūnų Jėzų, apaštalus, angelus. Visos iliustracijos buvo kokybiškos ir labai meniškos, kiek aš galiu spręsti, ir akyse man ėmė tvenktis ašaros. Vos girdimai sušnabždėjau: Dieve, nežudyk mane greitai.
Su V. buvau pažįstamas nuo mokomojo teatro laikų. Tuo metu artimai draugavom, bet paskui mūsų keliai išsiskyrė: aš ėmiau dirbti visokius atsitiktinius, nesusijusius su menu darbus, o jis ardytis netroško ir vis labiau klimpo į kriminalinį pasaulį. Jis man apie tai probėgšmom užsimindavo, kai  atsitiktinai susitikdavom, bet pokalbiai būdavo trumpi, abu apsimesdavom, kad labai skubam ir prižadėdavom vienas kitam paskambinti - tada išsamiau pabendrausim.
Kuo jis tapo dabar ir kas manęs laukia, buvo baisu spėlioti. Tik dar kartą pakartojau: nežudyk manęs greitai. Vietoje Dievo prieš save mačiau kreivai besišypsantį V. veidą.

Grajevas įkurtas XV amžiuje. Iki Mėnulio beveik tiek pat, kiek ir nuo Varšuvos.
Mes iš tikro įlindome į artimiausią Grajevo krūmą ir atsakančiai pasidulkinome. Nors sakyti, kad tai buvo „atsakančiai“, nėra tikslu. Andžėjui gal tai ir atsakančiai, o aš visada lieku nepasitenkinusi. Jis taip, jis pasikruša būtent taip, kaip jam patinka, o patinka jam mane rūrint šuniuko poza ir kartais net per užpakalį. Aš niekada nematau jo veido, jo išraiškos tuo metu, negaliu pasinerti savo liežuviu į jo burną, jis visada laiko savo ranka mane prispaudęs prie žemės. Jaučiuosi tokia pažeminta, tokia nuopisa, kokia iš tikrųjų ir esu.
Ir tame Grajevo krūme springau žole bei jaučiau savo žarnyne jo siautėjantį žvėrį. Galų gale jis išliejo savo įsiutį į mane ir nuėjo šlapintis, o aš čia pat iššikau jo sėklą ir kelintą kartą pasakiau sau, kad gana, reikia su tuo baigti.
Kai jis grįžo, pasakiau, kad atsipistų, nenoriu toliau su juo turėti reikalų, nes jis mane laiko šiukšle.
Jis atsakė:
- Bet tu ir esi šiukšlė, - ir nuėjo. Kiek paėjęs atsigręžė ir sviedė į mane kuprinę. Vos spėjau pasilenkti. Ir nuėjo.
- Andžėjau, - sušukau. Bet jis neatsigręžė. - Atleisk, - pridėjau. Bet jis vis tiek neatsigręžė. Tada spjoviau į jo pusę ir nuėjau į priešingą.

Neabejotinai dangaus skliaute vyravo pilnatis, ne kitaip.
Nežinau, kodėl nusprendžiau pats nuvažiuoti į Berlyną paskui A. ir patikrinti, kaip pavyko misija. Gal kažkokia nuojauta ar intuicija, nežinau. Tiesiog suėmė toks nerimas, o, be to, kitų reikalų tuo metu neturėjau, todėl pasakiau sau: gal imk ir pasidaryk sau pramogą, pasižiūrėk iš arti į Reichstagą. Kartu ir su senu bičiuliu pasėdėsi kokiame gerame restorane. Nors koks jis bičiulis, bet vis tiek.
Ir oras toks nuostabus, tik keliauk. Kondicionierius  „bumeryje“ veikė puikiausiai, muzikinis centras užpildė saloną muzika, navigacija rijo kilometrus.

Rūkymas sukelia plaučių vėžį. Baisi mirtis, jei nespėji numirti nuo ko kito.
Užėjau į kaimo krautuvėlę nusipirkti cigarečių, nors nerūkiau jau beveik pusę metų. Toptelėjo, kad dabar pats metas vėl užrūkyti. Gal tai padės nusiraminti ir surasiu kokią nors išeitį. Ilgai vaikštinėjau apžiūrinėdamas lentynose sudėtas prekes, stengdamasis atitolinti užsirūkymo momentą ir galutinai apsispręsti, ar man to reikia.
Prie visokių kruopų pastebėjau polietileninę pakuotę su baltais milteliais, identiškais tiems, kuriuos turėjau nuvežti. Perskaičiau ant pakuotės, kad tai yra bulvių krakmolas ir svoris 500 g, kaip tik tiek, kiek man reikia, taip pat buvo prirašyta kitų nesąmonių tipo: gamintojas, rekvizitai ir pan. Iškart toptelėjo įžūli mintis pasidaryti klastotę. Jau nebedvejodamas čiupau pakelį Kent-o, žiebtuvėlį, savaime aišku, ir krakmolą bei lipnios juostos ir permatomų polietileninių maišelių pundą.
Automobilyje pirmiausiai užsirūkiau, trumpam apsvaigau, o paskui ėmiausi darbo. Perpyliau krakmolą į naują neprirašinėtą maišelį, sulanksčiau atsikišusius galus ir užklijavau lipnia juosta. Man regis, ir anas krovinys buvo panašiai supakuotas.

Iki Kauno 151 km ir 2 val. 24 min. kelio.
Sušiktai niekas nenorėjo stoti. Tai mane siutino. Kai kurie bent teikėsi gestais rodyti kažką, kas  turėjo reikšti: nėra vietos, važiuoju į kitą pusę arba tuoj suksiu į dešinę/kairę. Kiekvienam norėjau parodyti fuck\'ą, bet sulaikydavo baimė, kad gali sustoti ir paleisti į darbą rankas. Todėl tik pasiųsdavau visiems žodinį palinkėjimą.
Paskui netikėtai pamačiau kitoje gatvės pusėje esančioje degalinėje į mane spoksantį tipą.

Iki Berlyno 809 km, 8 val. 51 min.
Tikrai, pamačiau priešingoje pusėje jaunuolį, kuris labai aktyviai stengėsi bet ką sustabdyti. Galbūt tas perdėtas aktyvumas jam ir trukdė, nes jis atrodė lyg būtų pamišęs. Pamaniau juokais jam pasiūlyti kelionę į Berlyną, ir kai mūsų žvilgsniai susitiko, parodžiau  jam priešingą kryptį. Mano nuostabai jis perėjo gatvę ir priėjo prie manęs. Dirstelėjęs į mašinos numerius paklausė lietuviškai:
- Jūs galite mane pavežti į Varšuvą?
- Ne, - paskubėjau atsakyti, nes jau nebenorėjau pakeleivio. - Aš vykstu į Berlyną. Varšuvą aplenksiu.
- O gal ir mane paimsit, niekad nebuvau Berlyne?
Mačiau, kad neturiu kur trauktis, be to, vaikinas beveik maldaujamai spoksojo į mane, todėl pagalvojęs dar akimirką sutikau:
- Gerai, lipk į mašiną.
Beveik tuoj pat nepasigailėjau jį priėmęs. Jis buvo be galo komunikabilus, laisvas ir tauškėjo visą kelią. Žavėjosi mano mašina ir net muzika (jis perskaitė užrašą ant kompakto dėklo - Carl Orff „Carmina Burana“) jam patiko, nors šiaip klausosi popso ir repo. Sužinojau, kad jis liko be pinigų, nors tik pradėjo savo savaitgalinę išvyką, ir jau rengėsi nusiminęs grįžti namo, o mano dėka galbūt jo savaitgalis ir nebus visai sudirbtas. Savaime suprantama, grįžęs jis atlygins man išlaidas ir jokiu būdu nesutiks, kad aš teikčiau jam labdarą. Ir t.t. Tikrai buvo malonus vaikis.

Iki naujos pisliavos liko 21 minutė.
Spjoviau į jo pusę ir nuėjau į priešingą. Tikrai. Taip ir buvo. Pirmiausia nutariau pažiūrėti kas kuprinėje, nors buvo aišku, kad Andžėjus greičiausiai jau ištyrė jos turinį, todėl ir metė ją į mane, nes nieko gero nerado. Bet pasirodo ten buvo apynaujai džinsai ir tamsiai mėlyni vasariški marškinėliai be jokio užrašo. Tikrai labai keista, tokių nemėgstu, man patinka, kai kažkas būna parašyta, aišku, angliškai, arba nupiešta, ar kokia nuotrauka ir pan. O čia visai tuščia medžiaga. Bet nutariau viską apsivilkti, nes buvo nepriekaištingai švaru ir išlyginta, o mano suknelė po pisimosi visokiose pakrūmėse gerokai susidėvėjo. Ir skalbta buvo nežinau kada. Tiesiog ją išmečiau, palikau tame krūme, kuriame persirenginėjau.
Atrodžiau superiškai. Ir jaučiausi taip pat. Tikrai žinojau, kad susirasiu kažką nauja. Ant manęs neužkibti buvo neįmanoma.

Šiame kelyje šiemet užfiksuoti 23 susirgimo venerinėmis ligomis atvejai. Būkit atsargūs.
Taip, ta lėlytė buvo superinė. Aš net švilptelėjau. Mano geradaris iškart sureagavo į mano susižavėjimą ir sustojo kelkraštyje. Paklausė:
- Nori šitos kekšės?
Aš truputį nusistebėjau tuo, kad jis taip ją įvertino, juk galėjo mergaitė ir nebūti tokia bloga, bet nutylėjau šią prielaidą, tik pritariau:
- Būtų neblogai ją pavėžinti.
- Gerai, tada persėsk su ja ant galinės sėdynės.
- Tu taip manai?
Bet jis nespėjo man atsakyti, nes mergužėlė jau buvo palinkusi prie praviro langelio ir angelišku balseliu manęs paklausė:
- Do Warszawy, panowie?
Iš arti ji atrodė stulbinamai graži ir tai dar labiau padrąsino mane elgtis beatodairiškai.
- O taip, lėlyte, of course, - leptelėjau, nors ir žinojau, kad Varšuvą mes aplenksime, kaip sakė mano išgelbėtojas, ir išlindau, kad atidaryčiau jai galines dureles, o paskui ir pats šmurštelėjau ant sėdynės šalia jos. Viskas atrodė taip natūraliai, kad ji net žaismingai nusikvatojo ir pasislinko, padarydama man vietos, o paskui pridūrė:
- Jak mylo, - ir pasinėrė į mano akis.

Iki Berlyno nežinau kiek liko, kai prie kaimo parduotuvės pastebėjau  A.
Su  A. mes buvome pažįstami nuo mokomojo teatro laikų. Tada neblogai sutarėme, nors vaidino jis prastai, buvo pernelyg susikaustęs.  Nežinau, ko jis lankėsi tame teatre, juk niekur to, ką išmoko nepanaudojo. Aš turėjau pasiūlymų toliau vaidinti ir netgi filmuotis, kai kur ir sudalyvavau, bet tai buvo ne tie pinigai, kurių man reikėjo, tai buvo smulkmė, arbatpinigiai, o arbatpinigius aš pats mėgstu dalinti, o ne juos kaulyti.
Taigi, mes natūraliai nutolome vienas nuo kito, ir kai kartais susitikdavome, visada nustebdavau, kodėl buvau su juo suartėjęs, juk jis tokia nuobodybė. Pasistengdavau tada kuo greičiau juo atsikratyti, bet paskutinį kartą man jo nuoširdžiai pagailo, bijojau, kad apsiverks. Kita vertus, tuo metu man reikėjo kurjerio, visi vaikiščiai kažkur išsislapstė, paveikė vasara ir jie nėrė į palangas paskui ilgas kojas, todėl apsisprendžiau žaibiškai ir daviau jam darbo.
Dabar, pamatęs jį prie kaimo parduotuvės, sunerimau, grįžo bloga nuojauta.  Ant galinės sėdynės mano gražuoliai pakeleiviai buvo gerokai įsismaginę, tad turėjau juos perspėti, kad stojame. Per atbulinio vaizdo veidrodėlį mačiau jų pusnuogių kūnų skubotą ruošą, o pats išlipau į orą.

Iki mano mirties buvo likusi mažiau nei valanda. Kiek tiksliai? Tikrai, turėčiau žinoti, juk tai labai svarbu. Dieve.
Kai pamačiau V. čia Lenkijoje, toli už Varšuvos, prie kaimo parduotuvės, supratau viskas, man galas. Niekaip negalėjau susigaudyti, iš kur jis taip greit sužinojo, kad neturiu krovinio, juk dingo viso labo prieš kokias dvi valandas, ir po to dar spėjo taip greit atsibelsti iki manęs. Taip, jis važiavo su BMW-u, bet vis tiek juk ne su Formulės bolidu. Kas buvo dar keisčiau, kad jis atsidūrė tame pat 580 kelyje, o ne 30 autostradoje, kur jam ir derėjo būti su savo juodu „bumeriu“. Gal jis perskaitė mano veide šią nuostabą, nes tuoj po pasisveikinimo pasiteisino:
- Įsėdo tokia porelė. Nenorėjau imti, jiem reikėjo į Varšuvą, aš pasakiau, kad per miestą nevažiuosiu, bet jie vis tiek priskreto, atseit kažkur dar toliau važiuoja. Nebuvo kaip atsakyt. Matyt, lemta mums buvo susitikti. Tu vėl rūkai?
Kaip tik prisideginėjau cigaretę.
- Taip, žinai, pagalvojau gal vėl reikia pradėti.
- Gal kas atsitiko?
- Ne, nieko, - paskubėjau nuraminti. Po to pridūriau: - Na, taip, policininkas buvo sustabdęs, dokumentus tikrino, bet nieko rimto. Paleido.
- Krovinį turi?
Menka pauzė, po to netvirtas mano melas: - Taip.
- Parodyk.
Atidariau bagažinę, o ten pirmiausia į akis krito falas, ir kodėl aš jo neišmečiau. V. paima falą-vibratorių ir prisideda sau prie lūpų:
- Tu ką, pyderas?
- Ne, ką tu. Tu juk mane žinai.
- Ne taip jau gerai.
- Ne, tai tikrai ne mano. Įvyko nesusipratimas. Ilga istorija.
- Gerai, man tai nerūpi, tai tavo bėdos, - ir įmetė falą atgal į bagažinę. - Kur prekė?
- Štai, - ištraukiau savadirbį paketą iš kuprinės.
Jis pavartė jį rankose, atidžiai apžiūrėjo, o tada:
- Kokį šūdą čia man stumi? Manai nepažįstu savo daiktų. O gal tu galvoji, kad tie paketai neturi slaptų žymų, kad koks asilas nesumanytų įkišti kopijos? Tu ką, visai durnas?
- Nepyk, - aš kone apsiverkiau. Nežudyk manęs greitai. - Kažkas iš bendrakeleivių mane bus apvogęs.
- Tu ką, ir pakeleivius ėmei vykdydamas užduotį? - V. visai prarado savitvtardą, putojosi. - Tu visiškas debilas, dar blogesnis nei galvojau.
Ir tada iš jo „bemvo“ išlipo tas vaikinas, kuris buvo pirmas mano keleivis. Iškart pažinau, nors buvau gerai jo neįsidėmėjęs, o dar ta tatuiruotė iš po bridžų, abejonės nebuvo, todėl bedžiau pirštu į jį ir pasakiau:
- Jis keliavo su manim.
Kiek vėliau paskui vaikiną dar išlipo mergelė ir aš sutrikau, taip viskas buvo pažįstama: jos veidas, bet ypač drabužiai, kurie labai jai tiko. Po akimirkos susivokiau, jog tai mano rūbai, kuriuos vežiausi kitoje kuprinėje, nekartu su milteliais. Prisiminiau, kad ji buvo mano mašinoje tik su kitu vaikinu ir, savaime suprantama, tikrai mane apvogė, bet dabar įskųsti dar ir ją nebuvo prasmės, nes kaltininkas jau atsirado.

Gyvenimas susideda iš pisimų ir pasipisimų, tai yra, kai kada tave pisa, kai kada tu.
Iš tikrųjų nespėjau užbaigti su ta lenkaite.
Nuostabi subinytė.
Kai mano sponsorius liepė viską užraukti.
Buvau tiesiog visas įkaitęs ir visas stovėjau.
Bet turėjau paklusti, nes norėjau, kad jis mane visur nusivežtų, į Berlyną ar kur jis ten bevažiuotų ir išlaikytų mane, gal ir ši kekšė bus kartu, ir dar spėsiu jai įgrūsti ne kartą. Todėl lioviausi, nors mačiau, kad ji buvo linkusi tęsti, bet griežtai atstūmiau ir užsitraukiau bridžus bei apsivilkau marškinėlius.
Išlipau iš mašinos ir išvydau savo menedžerį besikalbantį, nepatikėsit su kuo, su tuo pimpiu, iš kurio nudžioviau miltelius. Trauktis nebuvo kur, jis mane pastebėjo ir net parodė savo draugui į mane. Mačiau, kad abu spokso, tad priėjau.
- Kur milteliai? - iškart uždavė  svarbiausią klausimą mano mecenatas.
Buvau nepasiruošęs, tikrai nesitikėjau tokio staigaus siužeto vingio, tik spėjau pagalvoti, kaip visa tai panašu į kasdieninę mano šliundros kvotą kurtubuvai, tad nesumojau meluoti, o išpyškinau kaltai:
- Mane apvogė... kažkokie vaikai Augustove... tikrai, aš nenorėjau, nenorėjau tavęs apvogti... galvojau papokštauti... nemaniau, kad ten bus tie dalykai, paskui išsigandau, sukau galvą kaip tau sugrąžinti, bet tie vaikigaliai. Mes galim grįžti į Augustovą, aš juos pažinsiu. Tikrai.
- Nereikia, lipk į mašiną, - mano šefo žvilgsnis buvo ledinis. - Į priekį, - dar paliepė, ir aš vėl atsidūriau toje pačioje nuobodžioje be muzikos ir lipdukų mašinoje, kaip ir kelionės pradžioje. Dar spėjau pamatyti išlipančią iš „bemvo“ „nedapistą“ kekšę, bet man jau nestovėjo, ne tas buvo galvoje.

Iki Berlyno jau nesvarbu kiek liko, mums ten nereikia.
Liepiau A. sėsti prie jo mašinos vairo, aš atsisėdau gale, ir mačiau pro galinį langą tolstantį savo „juodą bumerį“ ir nustebusią kekšę. Tikėjausi tuoj grįžti, tad nemaniau, jog ji kur nors pasitrauks, jau verčiau saugos automobilį ir dėsis esanti labai svarbaus tipo panelė. Patyliukais išsitraukiau revolverį, kurį visada laikau užkištą už kelnių taip, kad vamzdis remtųsi į uodegikaulį, mane tai visada jaudina. Liepiau sukti į mišką.
- Ką tu ruošiesi daryti? - suvebleno A., paklusniai įvykdęs mano nurodymą.
Vaikinukas laikėsi kur kas geriau. Jis tiesiog žvalgėsi į šalis ir barbeno pirštais ritmą pagal įsivaizduojamą melodiją sau į nuogą koją ten, kur buvo tatuiruotė. Aišku, jis apsimetinėjo, bet tuo man ir patiko.
- Nieko, ruošiuosi su tavimi pasikalbėti, - atsakiau lėtai ir žvalgiausi tinkamos vietos sustoti, nes nuo kelio jau buvome pakankamai nutolę, šūvių nesigirdės. - Stok, - pagaliau apsisprendžiau. - Lipk iš mašinos.
- O aš? - baikščiai paklausė vaikinukas.
- Tu pasėdėk.

Darbo dienos pabaiga jau ranka pasiekiama.
Prie kaimo krautuvėlės pastebėjau juodą BMW kurvų lietuvių numeriais. Nusprendžiau pažiūrėti kas ir kaip. Privairavau prie to laivo ir išlipau, užsimaukšlinęs prakeiktą pareigūno kepurę. Viduje nesimatė kad kas būtų, žinoma, įžiūrėti buvo sunku, nes galiniai langai buvo užtamsinti. Prie manęs tuoj prisistatė kažkokia mergužėlė ir prakalbo mūsų kalba, kad būk tai ji palikta saugoti šį BMW-ą, ji važiavo su savo mylimuoju, o paskui staiga tas mylimasis su dar dviem bičias turėjo kažkur trumpam nuvažiuoti kita mašina va ten į mišką, bet už minutės kitos griš. Aš dar pasiteiravau, ar jos bičiulio šis daikčiukas, ji patvirtino, tada paklausiau kaip ji su juo susikalba, juk jis lietuvis, o ji ko gero mūsiškė. Taip, ji lenkė, bet jos mylimasis iš Lietuvos puikiai kalba lenkiškai ir dažnai pas ją atvažiuoja, ir jie gerai sutaria, ir šiuos drabužius jis jai nupirkęs ir taip toliau. Žodžiu, klausytis ilgiau būtų buvę kančia, todėl ketinau grįžti į savo  mašiną, bet tuo metu toj pusėj, į kurią ji rodė, išgirdau duslų pokštelėjimą, lyg  medis būtų nulūžęs.

Iki mano mirties liko kelios minutės.
Kai jis pasakė „pasėdėk“, apsidžiaugiau, galvojau, kad aš jam patinku ir man tai baigsis pakenčiamai - ta prasme, manęs gal neprimuš. Apie nužudymą tuo metu išvis nebuvo minties. Bet kai savo rėmėjo rankoje išvydau ginklą, supratau, kad pasikumščiavimais viskas nesibaigs. Reikėjo skubiai apsispręsti ir bėgti kur akys rodo, bet pasigirdo šūvis ir jis mane tarsi sukaustė. Mačiau, kaip tas nuobodus tipas lėtai susmunka ant žemės, po to galva trenkiasi į žemę ir galiausiai apglėbia rankomis šūdiną lenkišką žemę.
Mano durelės atsidarė ir išgirdau paliepimą:
- Išlipk.
Jaučiau, kad tuoj mirsiu ir labiausiai šią minutę gaila buvo to, kad  nepabaigiau su ta lenkiška kekše. Visada taip su manim, ir mama, pamenu, sakydavo: „Vaikeli, tu niekada nieko nepabaigi, ką pradėjai“.
O globėjas pasakė:
- Nepyk, tiesiog tu nelaiku pasipainiojai. Šiame versle už klaidas niekam neatleidžiama.
Lyg aš turėčiau laiko dar visokiems pykimams ir įsižeidimams. Paskutinis dalykas, kurį dar išgirdau, buvo policijos mašinos sirena. Greičiausiai policijos, nes gaisrinei arba medicinai čia važiuoti nebuvo jokio reikalo.

Iki mano mirties liko pusė minutės.
O velnias! Jau mačiau atzvimbiančią policijos mašiną. Pabėgti niekur vis tiek nebespėsiu.
Du lavonai šalia manęs.
Labiausiai gaila to bachūriuko.
Bet ką gi.
Gyvenimas šūdinas reikalas.
Gyventa buvo kažkaip ne taip. Visą laiką tą jaučiau.
Bet dabar per vėlu daryti išvadas, tas faras jau lipa iš mašinos.
Sudie, mama, kaip sako kalėjime.

Šiame kelyje nusikaltimų skaičius šiais metais  tik ką padidėjo.
Kai tas kurva nusišovė tiesiog mano akivaizdoje, vos neapsivėmiau. Aš buvau visai šalia per porą metrų nuo jo ir mano uniforma apsitaškė to kurvos lietuvio krauju. Ir marškinai, ir kelnės dviejose vietose iškart permirko raudonai. Kažin, ar išsiplaus. Parazitas, galėjo bent perspėti. Prakeikti kaimynai psiakrew.
Kiti du gulėjo užsilenkę. Vienas jų buvo tas gaidys, kuris vežiojosi vibratorių. Ir mašina ta pati – Reno Laguna. Gaila, kad  dar ta merga su manimi atsitrenkė, galėčiau tą falą vis tik pasisavinti. Maža kur gali prireikti.

Diena nieko gero.
Iš tikro, atlėkiau su tuo policajumi. Buvo gaila, daugiau nieko nejaučiau. Lyg žiūrėčiau filmą kino teatre. Net apsičiupinėjau nesąmoningai, ar neturiu šalia popcornų. Tas lietuviukas buvo simpatiškas. Ir miręs šypsojosi. Tik gaila, kad jo pimpalas mažas, ne toks puikus kaip Andžėjaus.