Emilė tylutėliai pravėrė Danio  kabineto duris ir veidu pasruvusiu ašaromis tačiau rimta mina įžengė vidun. Vaikinas susikėlęs kojas ant stalo sėdėjo ir gurkšnojo viskį lyg nieko nebūtų nutikę, netoliese mėtėsi pistoletas, krūvos dokumentų ir beveik pilnas viskio butelis.

-Martino klube nėra ir nežinau kur jis. – numanydamas ko Emilė atėjo užbėgo jos klausimams už akių.
-Neieškau  jo, bent jau kol kas. Ir išvis nemanau, jog jis greitu laiku čia pasirodys.
-Koks skirtumas, šiaip ar taip, vos atėjęs mane nužudys.
-Nenužudys.
-Nenužudys... – atsiduso linktelėdamas galva.
-Beveik per tave mirė jo vienintelė dukra, o jis tavęs net nepalies, žinau kad nepalies.
-Gal vienintelė, o gal ir ne, Martinas nors ir nemylėjo nei vienos išskyrus tave, moterų turėjo daug, tad nenustebčiau jei... – Emilė jį pertraukė.
-Mes kalbam apie mano ir jo dukrą, supranti? Ji mirė, mirė per tą sumautą mafiją, jūs idiotai turėjot sutvarkyti visus reikalus su San Diegu, juk Martinas jums už tai mokėjo, argi ne? Po galais, tu suvoki kas įvyko?
-Eliza mirė... – Danis linksėjo galva.
-Mafija tavo šeima, tavo gyvenimas, viskas ką brangaus turi šiame pasaulyje, visą gyvenimą tai kartojai, būtent dėl to negalėjai rizikuoti Elizos gyvybe.
-Būtent dėl to aš dabar visa širdimi noriu, jog pro duris įsiveržtų Martinas ir sudraskytų mane į skutelius, bet žinau jog to nebus, jis taip nepasielgs, nes jis šeimą mafijoje saugo, o ką padariau aš?  
-Žinai, atleisk man, atleisk už viską, už pirmą kartą kai mes susitikome klubo tarpduryje, už tai kad leidau tau mane įsimylėti, už tai kad negalėjau atsakyti į tavo jausmus, už tai kad dabar tau priekaištauju dėl dukters mirties, nors ir esi dėl to kaltas – atleisk, ne to čia atėjau. Turiu tau užsakymą, paskutinį nuo manęs. Žinai jog niekada nevykdau jų pati, patikiu tau arba kuriam nors kitam – tai darau ir dabar.
Emilė iš rankinės ištraukė voką ir sugniaužusi  laikė rankoje delsdama paduoti Daniui.
-Voke tik žmogaus nuotrauka, daugiau tau nieko nereikės.
-Žinojau, jog gausiu šitą užsakymą, žinojau. Įvykdysiu jį lygiai taip pat kaip ir kitus, būk tuo tikra.
Mergina padėjo voką ant stalo, pažiūrėjo į ramų Danio veidą ir daugiau nieko nesakiusi  išėjo iš kabineto. Letai ėjo koridoriumi ir pradėjus riedėti kaitinančioms skruostus ašaroms, įdėmiai klausėsi savo batų kulniukų kaukšėjimo.

Danis baigęs viskio taurę padėjo ją į šoną, nukėlė kojas nuo stalo, pagriebęs voką ištraukė nuotrauką, pažvelgė į ją ir šyptelėjo.
-Bent nuotraukoje neatrodau kaip sumautas mafijozas... – tada paėmęs besimėtantį pistoletą užtaisė jį ir nutaikė ties smilkiniu.

Emilė būdama pačiame koridoriaus gale išgirdo duslų pistoleto šūvį.

Pasišventusio mafijozo pats paskutinis darbas turi būti žmogžudystė – jų atžvilgiu tai daug kilniau nei mirtis. Danis nepasirinko kada jam mirti, bet buvo ramus, nes  tik atliko užsakymą, tuo pačiu padarė taip, kad tas pats paskutinis darbas gyvenime būtų žmogžudystė, nesvarbu kieno, svarbu – paskutinė.